Stimpantis kuinas spiria skaudžiausiai

Linkiu sutikti tau didelius, stiprius ir laimingus žmones.

„Ateik rytoj prieš saulei patekant“, - lyg iš sapno atklydo mintis, ir pašokau lovoje. Tai juk šiandien, šįryt. Vaje, jau švisti pradėjo, o aš!

Nuspyriau antklodę ir vis dar aptingusi nuo miego, sugrabaliojau drabužius, užsitempiau juos ant savęs, įsispyriau į batelius ir mirksėdama užmiegotom akim stengiausi susivarstyti batraiščius, kad nepargriūčiau . Trinktelėjusi durim, vos ne paknopstom išlėkiau per rasotą žolę tiesiog pievom miško link. Žinoma, galėjau tiek ir neskubėti, nebijojau, kad ragana supyks, man pavėlavus, bet būtų dar baisiau - pirštais užbadytų tokią miegalę ir per dantį pertrauktų. Ne, geriau jau paskubėti.

Iš tikrųjų - ragana manęs jau laukė. „Laukys lauke Laukio laukia“- prisiminiau greitakalbę ir nusišypsojau.

„A!“ - išpučiau sušilusi orą. Tai vietoj pasisveikinimo, nes uždususi tik kvapą gaudžiau.

„Metas pailsėti“,- pagavau ironišką raganos mintį, ir tuo metu, užlipusi už atsirišusio užvarsčio, drėbiausi visu ūgiu į samanas. Kaip minkšta! Žemė alsavo gaiva ir drėgme, samanėlė švelniai kuteno skruostą, ir buvo gera gulėti taip - išskėstom rankom - ir ilsėtis...

Nenorom pasikėliau ir uoliai ėmiau užsirišinėti užvarsčius, net nežvilgtelėdama į savo draugę. Ką ten pamatyčiau? Ironiškai išsiviepusią raganą, besijuokiančią iš mano žioplumo. „Ką darai, daryk gerai!“ Tą ir pati žinau. Jaučiau, kad ragana man šiandien ruošia neeilinį išbandymą.

Palaukusi, kol susitvarkysiu, ji mostelėjo man ranka, kviesdama miško tankmėn. Prasibrovusios pro eglaites, išlindome į miško pievą, nutviekstą saulės. Voratinkliuose blizgėjo rasos deimančiukai, žolė - tarsi koketė, prisidengusi perregimu rūko šydu, slėpėsi nuo spindulių.

„Jei rūkas krenta, nelis, o jei kyla, - lis“, - ragana būrė dienos orą.

O aš gėriau miško ryto grožį, kvapus ir garsus. Kaip anksčiau to nepastebėjau!

„Dabar rinksime vaistažoles“, - pranešė ragana, ir aš apniukau. Varge! Juk aš jų beveik nepažįstu!

Kai ji parodė man žolyną, pasilenkiau ir norėjau skinti, bet jis nesidavė. Stipriau patraukiau - vos neperpjovė rankas, žaltys! Dar stipriau - išroviau su visom šaknim. Man aiškiai nesisekė.

- Ką tu darai? - pasibaisėjo ragana.

- Kalta...- gūžtelėjau pečiais ir nuleidau akis. Floros naikintoja, ir tiek.

- Žolelės gyvos...- sušnibždėjo ragana. - Bet mums jų labai reikia, todėl prieš skinant reikia jų atsiprašyti.

„Kiekvienos?!!“ - su siaubu pagalvojau.

- Visų, - vėl tyliai porino senoji. - Tavyje neturi būti nė lašelio pykčio, blogio, niokojimo jausmo! Jos irgi gamtos vaikai, kaip ir tu! Tau reikia vaistažolių – ir tu ateini pas jas. Ir tebus tavyje tas švelnumas ir nuolankumas - ne tik renkant žoles, bet ir taisant vaistus - ta šiluma, gėris ir meilė, įdėta į kiekvieną arbatžolių puodelį.

- Japonai arbatą taiso ir geria kelias valandas, - išpyškinau , tikėdamasi ją priblokšti savo išmanymu.

- Žinau, norėčiau aš jų arbatos...- mįslingai nutęsė ragana.

Tarsi bažnyčioj atsiklaupusi ir susikaupusi rinkau žoleles ir galvojau apie japonus. Jie irgi gamtos vaikai, ar ne?

Staiga sustingau. Mano ranka vos nesugriebė ...gyvatės. Ji šildėsi saulėje susiraičiusi ant kelmo - tokia marga ir graži. Bet baimė nugalėjo. Klykdama puoliau prie raganos, išgąsdindama mus visas. Gyvatė šoko nuo kelmo, tarp žolių iškėlusi galvą ir šnypšdama nuspyruokliavo mudviejų link. Ragana sugriebė iš kažkur šaką ir trenkė gyvatei. Nepataikė. Ta dar labiau įsiuto. Šnypšdama ir linguodama vėl puolė mudvi.

Suspiegiau ne savo balsu ir dėjau į kojas. Dėl raganos nebijojau - ji išsisuks, bet dėl visa ko atsigręžiau. Jau ne viena, o kelios gyvatės tai šen, tai ten sušmėžavo tarp žolių, grėsmingai artėdamos. Vajetau!

„Bėk!“ - išgirdau rėkiant raganą, matyt, ir ji buvo ne juokais išsigandusi. Aš lėkiau kiek kojos neša, klupdama už kemsynų, braižydama rankas ir veidą į krūmokšnius, gaudydama orą ir bijodama, kad... neatsirištų užvarstis! Pargriuvusią mane gyvatės užkapotų, ir po gyvenimėlio!

Išbėgusi iš miško, dar ilgai lėkiau smėlėtu takeliu, o kai įsidrąsinau atsigręžti - nei raganos, nei gyvačių. Tik paukščių skambėjimas aidėjo ore ir sklido rami šiluma. Atrodė, kat siaubas pasivaideno ir nebuvo jokio susitikimo su mirtimi.

Sunkiai dvokuodama ėmiau laukti raganos. Netrukus ji sušmėžavo pamiškėj. Atrodo, ir jai viskas gerai. Tik netikėtai prisiminiau, kad raganos visai nebijo gyvačių. Tai ji, ko gero, tik pagąsdinti norėjo mane! Juk ji puikiausiai prisigaudo tų šliužų vaistams, tai ko talžė vargšes lazda ? Apsimetė dar, kad nepataiko! Ta ragana - klastūnė...

- Še, ir vaistažoles visas išmėtei, kvailute... Ko tu ją taip išgąsdinai? - dėdamasi niekuo dėta, priekaištavo ragana. Atrodė, kad ir šį sykį visą kaltę suvers man.

Įsižeidusi tylėjau.

- Matai, nebūtum užkliuvusi...

- Aš jos neliečiau...- ginčijausi patyliukais.

- Bet išgąsdinai suklikusi.

- Pati išsigandau labiau už ją, - neleidau raganai baigti.

- Tai kuri judviejų pasijutote silpnesnė ir nuskriaustesnė? - netikėtai ragana sustojo ir klausiamai pažvelgė į mane.

- Aš tos gyvatės nenuskriaudžiau...- tiek tepasakiau.

- Visada atmink - bijok silpnesnio už save. Nes ir kuinas dvėsdamas skaudžiausiai spiria. Ir blogį neša silpnesnis, tas, kuris jaučiasi nuskriaustas. Kuris priverstas gintis. Stiprus dvasiškai ir fiziškai, nieko nebijantis, nėra pavojingas taip, kaip silpnas, bailus ir pažeistas.

Tylėdama klausiausi raganos žodžių.

- Pas mus sakoma : trys vampyro įkandimai - ir pats tampi vampyru. Taip gimsta piktos raganos ir blogį nešantys žmonės. Linkiu jų savo gyvenime sutikti kuo mažiau.

Ragana nutilo, pasakiusi esmę ir laukdama, kol mano smegenėlės suvirškins jos žodžius.

- Bet juk tu ne tokia jau bloga,- pažvelgiau į savo draugę.

- Todėl, kad sena ir išmintinga. Ir jaučiuosi pakankamai stipri, - atsakė ragana, patenkinta savim, o gal mano komplimentu.