Kam reikalinga santuoka

Iš pokalbio su ragana supratau, kada gelbsti protas nuo žudančios meilės. Ir kam reikalinga santuoka (...tobulinti save ir vienas kitą!. Tačiau liko neaišku, kaip yra su senberniais ir senmergėmis - negi jie yra tobulybės?)

- O tu žinai, kam žmonėms santuoka?- netikėtai pasisuko į mane senoji, stabtelėjusi takelio vidury.

- Vaikams auginti… Kad būtų lengviau gyventi…- pradėjau be reikalo, nes ragana kaip kirviu nukirto:

- Ne, ne, ne! Save ir kitą tobulinti. Gyvenimas – ne saldainis, nečiulpsi su malonumu. Šlifuositės vienas prie kito, kol supanašėsite, kol tapsite abejingi vienas kitam ar dar blogiau – imsite nekęsti vienas kito.

- Raganėle, žinok, - aš te-kė-siu iš mei-lės! Mes my-lė-si-me tik vie-nas ki-tą visą gy-ve-ni-mą ir būsim vienas kitam ištikimi! Aš tuo gi-liai įsi-ti-ki-nu-si!

- O aš, gi-liai at-si-du-su-si, galiu pareikšti: jei taip būsi įsitikinusi, susidūrusi su vyro išdavyste galvosi, kad tai – pasaulio pabaiga. O gyvenime visko gali būti. Jei iškentėsi viską tyliai – tau pačiai į naudą išeis, negu kad daužysies, kelsi vėjus, nenorėsi taikytis prie savo lemties.

- Aš jau tada geriau skirsiuos! – kategoriškai pareiškiau.

- O jau tada žiūrėk, kad nuo vilko bėgdama ant meškos neužšoktum. 99 procentai vėlesnių santuokų nebūna geresnės. Vis dėlto kažkada tyliai teks viską iškęsti su n-tuoju vyru, arba vienatvėj. Juk nuo savęs niekur nepabėgsi, ir angelų žemėj nebūna. Tau rinktis – ar vienatvėj, ar su vyru vargsi, ar palaidai gyvensi ir su daugeliu trankysies – už viską teks sumokėti ir savo darbų vaisius susirinkti.

Senoji nutilo, leisdama man suvirškinti mintis ir įsitikinti savo naivumu. Supratusi, kad sužlugdė mano rožinę svajonę, tęsė toliau:

- Paprastai taip būna – kiekvienam būsi tol reikalinga, kol dovanosi save – savo gerumą, linksmumą, energiją, laiką, jėgas, darbą. Jei to nedarysi, pasmerksi save vienatvei. Kaip paprasta, ar ne?

- Gal geriau rinksiuos vienatvę, negu buvimą su kai kuriais žmonėmis, kurie ne tik nieko neduoda, bet dar taaaaip (!) prikankina! - bandžiau aiškinti.

- O kas sako, kad jie yra mylimi? Ir tu būsi nekenčiama jei iš kito vogsi energiją, naudosies kitų darbo vaisiais, ėsi kito sveikatą, erzinsi – ar tai darysi atvirai, ar slaptai gudraudama, - rezultatas bus toks pat.

- Vadinasi, esu pasmerkta tik kitiems duoti, pačiai nieko nelaukiant?- paprieštaravau dėl tokios neteisybės.

- Meilė – dovana, ją gausi. O energiją, kad užtektų pačiai ir kitiems, reikės imti. Ne, ne, ne! Tik ne iš kitų žmonių ! Iš maldos, žaliosios gamtos tylos, kitų žmonių kūrinių, geros muzikos, gerų paveikslų, gerų darbų. Kol būsi tokia, tol sudarysi sąlygas normaliai gyventi šalia esantiems. Ir linkiu nesklaidyti energijos kitiems - svetimiems, tavęs nevertiems žmonėms, ypač…meilužiams. Vyras – gyvenimo druska, neleidžianti tau sugesti, o meilužis – gyvenimo narkotikas, svaiginančiai vedantis į pražūtį. Štai kodėl aš tau siūlau daug patarimų, kaip išgyventi laimingai su savo vyru.

- Laimingai – sąlyginė reikšmė, - pradėjau filosofuoti.

- Taip. – draugė man visiškai neprieštaravo.- Nenori prisėsti ant kelmelio? Pavargau kiek,- ragana apsidairė, ieškodama patogios atsisėsti vietos.

Atsargiai! Meilė iš pirmo žvilgsnio!

Mudvi pritūpėm – skruzdėlyno arti nesimatė - ir ramiai šnekučiavomės toliau.

- Žinai, gyvenime yra viena pavojinga vieta. Tarsi duobė, kurion įpuolus, vargu išsikapstysi, jeigu kai ko nežinosi…- ragana kalbėjo mįslėmis.

- Nagi?- nekantraudama raginau.

- Žinai, kaip man yra buvę? Kartą trenkė trys žaibai. Į mane. Iškart trys.

- Tu gi nemirtinga?

- Oi, tu nieko nesupranti. Pamačiau Jį ir tiek įsimylėjau, kad, rodos, trys žaibai būtų trenkę!

- Ir spėjai suskaičiuoti tuos žaibus?

- Kvaiša, vėl nieko nesupranti!

- Aš nekalta, tu gi nieko nepasakoji, - ramiai atrėmiau paraudusios, susijaudinusios raganos žvilgsnį. Matyt, stipriai buvo įsimylėjusi. Aš tai žinau, man irgi patiko vienas toks berniukas…

- Tai ne tas pats! Patikti, įsimylėti, mylėti, mylėtis – tai nieko bendro neturi su tuo galingu jausmu, kuris užklumpa pirmąkart pažvelgus ir nepraeina visą gyvenimą, vesdamas iš proto, pavergdamas visas mintis, atimdamas protą, gėdos jausmą. Miršti nenumiršti – nori būti kartu, kartu visada visą amžinybę. Ir, svarbiausia, tas jausmas, suvirpinęs širdį, ne-pra-ei-na! Viską galėtum atiduoti, viską paaukoti dėl tos meilės, nes tai yra be galo didžiulė meilė, tikra meilė…

Pagarbiai žvelgiau į raganą, kuriai vos nebiro ašaros iš akių – vargšė, taip įsimylėjusi…

- O protas - kai kada jis dar prabyla - aiškiai sako, kad tai yra nesąmonė. Širdis plyšta iš skausmo, nes protas tvirtina, kad tai yra kvailystė, - tarsi guodėsi ragana.

Ak, tos moterys, joms reikia išsipasakoti, kad širdis neplyštų iš sielvarto.

- O gal tai nebuvo tikra meilė?- suabejojau.

- Žinoma, kad tikra! Jei moteris nori vaiko nuo vyro, tai reiškia, kad jį labai myli. Žinoma, tai buvo tikra meilė!

-Visada taip būna, kai įsimyli - protas nutyla, kai kalba protas - širdis nebylė.

- Vajetau, kokia tu nuobodžiai protinga! - šįkart ragana pasibaisėjo manim. Ir nusijuokė: - Teisingai, mergyte, šaunuolė, mano pamokos nepraėjo veltui. Nori suprasti, kodėl ateina ta …

-… meilė iš pirmo žvilgsnio?- patikslinau, nes ragana aprimo, nusišluostė akis ir šypsojosi, protingai žvelgdama į mane.

- Taip. Klausyk. Nuo kūdikystės žmogus mato apie save žmones, kurie jį myli. Tai yra dažniausiai artimieji – mama, tėtis, brolis, sesuo, seneliai, močiutės. Tas žmogutis, matydamas jį mylinčius žmones, pąsamonėj susidaro meilės vaizdą – tai, ką aš regiu, ką aš jaučiu, kai mane myli, yra meilė. Kaip atsitinka gyvenime? To nežinodamas, nė pats nesuprasdamas, kas jo galvoje užprogramuota, jis sutinka žmogų, kuris turi vieną ar kelias artimųjų, kurie jį mylėjo, savybes – galbūt kažkokius bruožus, gal figūrą, galbūt net charakterį, įprotį, gal dar ką nors, kas atitinka jo meilės vaizdą. „Aš jį myliu!“ - nė pats nesuprasdamas kodėl, pajaučia žmogus. Jo protas tuo metu nepasakys, kad sutiktasis žmogus turi tokių ir tokių savybių, kurios užrašytos jo pasąmonės meilės formulėje.

- Cha, cha, cha! Jei tokia mintis atplauktų, manau, niekas niekada nieko neįsimylėtų, ir dėl meilės neitų iš proto,– patenkinta juokiausi.

- Štai kur bėda! Netgi tada, kai aš protu suvokiau, kas su manim atsitiko, netgi tada – tebemylėjau.

- O ką supratai?- pasiteiravau.

- Nagi, kad mano mylimojo akys – kaip tėvo, jo veido bruožai priminė mamą, o charakteris buvo kaip mano brolio – štai koks gražus trijų man brangių žmonių atspindys susikoncentravo viename žmoguje. Tik vienintelis protas rėkte rėkdamas „Nekvailiok!“ buvo teisus. Ir baisiausia, - ragana prislopino balsą ir kaip didžiausią paslaptį pašnibždėjo:- aš …

- Vis dar tebemyli?- baigiau jos mintį, nes jai nesisekė išlementi.

Ragana tik pažvelgė į mane ir nusisuko. Nesupratau, ką ji norėjo pasakyti.

- Eime,- ragana atsistojo ir nužingsniavo keliuku. Aš – iš paskos.