Apie mirtį

Pagarbus prisilietimas prie didžiausios paslapties tenesukelia baimės, tai tiesiog raganos noras – išmokinti filosofiškai žvelgti į gyvenimą.

...Jo akys buvo išlestos.Tiesiog styrojo plaukai apie tuščias akiduobes, o musės zvimbė apie klaikiai sustirusį kūną. Tas šuo pastipęs jau kelios dienos, ir man baisu šalia. Ragana tyčia vedasi mane pro pat visokias dvėsenas, atrodo, lyg uoslės neturėtų - jau iš tolo dvokė, ir aš sakiau senei: „Aplenkim tuos šabakštynus“. Ne, būtinai atsitempė, ir man jau bloga darosi. Ir nejauku. „Eime“,- pagaliau tarstelėjo senoji, įsitikinusi, kad mano nuotaika visai subjuro.

Žingsniavom miško takeliu tylėdamos. Ji tarsi kažko ieškojo, nes girdėjau bambant: „Ne čia, ne čia“. Ragana sukinėjosi į visas puses - ko ji ieško?

- Va, serbentai , - norėjau nutraukti nejaukią tylą.

- Pagaliau,- lengviau atsikvėpė ragana. Sustojo ir apsižvalgė. Aš irgi apmečiau akimis aplinką. Mudvi buvom ant aukšto kalno. Iš žolių kyšojo akmenų krūvos (tai pamatai ?), šone riogsojo sueižėjusių apipuvusių rąstigalių dėlionė (tai šulinys?). Ir obelys - jau sulaukėjusios - su mažais obuoliukais patvirtino - taip, čia būta sodybos! Kad ir tuščia vieta, bet jaukesnė negu miško aikštelė.

- Šiltesnė, nes čia žmonių gyventa! - patenkinta ragana įsitaisė ant akmenų krūvelės, užvertė galvą į saulę ir nusišypsojo.

Nusiskyniau obuolių, atkandau ir… išspjoviau - sutraukė burną, rūgštėlė! Pritūpiau ant akmens ir įsistebeilijau į mišką - dunksantis pakalnėje jis atrodė kaip delne - medžių viršūnės po kojom! O viršum - aukštas skaistus dangus! Tylu, ramu ir gera! Čia žmonių gyventa...

- Kaip nebus gera! Juk čia ne kapinės - tai tik mirusi sodyba, - pradėjo šneką senoji.

Aš, kaip visada, tylėdama klausiausi, negalėdama atitraukti akių nuo melsvų eglių viršūnių.

- Visi mirsime.

Ji vėl ilgam nutilo. Kodėl neleidžia man nukrypti nuo minties apie mirtį? Aš dar to stipenos nepamiršau, čia taip gera, o ji ir vėl gadina man nuotaiką!

- O tu bijai mirti?- paklausė manęs ir nelaukdama atsakymo tęsė: - Visi bijo. Ir negalvoja apie ją, nes taip ramiau. O gimsta tam, kad mirtų. Bėga, skuba, lekia, gviešiasi sau. Ateina valanda - nieko į grabą nepasiima... Jiems patiems sudeda rankeles, užmerkia akeles - ir sudiev! Niekas nuo mirties neapsaugotas! Ir niekas tikrai nežino, kaip ten bus... Tai viena iš pačių didžiausių Paslapčių.

- Ir tu nežinai?- pasisukau į ją.

- Aišku, kad nežinau, bet turiu savo nuomonę.

Aš klausiamai kilstelėjau antakius.

- Abejingumas viskam - pasiruošimas Mirčiai. Jei kas nors labai myli ką nors - tas labai toli nuo Mirties. Jei kas nors labai ką mąsto, atiduodamas savo visas proto jėgas, na, tarkim, kokie mokslininkai arba prisirišę prie daiktų ar pinigų šykštuoliai - jie irgi nepasiruošę mirti. Jie bet kurią minutę gali palikti šią ašarų pakalnę, tačiau - nepasirengę Mirčiai... Tai yra baisu - jiems po mirties turėtų būti labai baisu... Vienatvės troškimas. Abejingumas (meilės ir neapykantos nebuvimas)... Abejingumas daiktams, visam pasauliui, proto ignoravimas... Ir pagaliau tikėjimo stebuklai. Arba tikėjimo nebuvimas. Jis veda į visišką išnykimą - jau nė prie ko neprisirišame... Iš tikrųjų tikėjimas - kaip vienintelė likusi gija, besitęsianti Dieviškumo link... Ji išlaiko sielą nemirtingą, ji vis dar egzistuoja kažkokiame lygmenyje, formoje... Kažkam paklusni... Po fizinės kūno mirties...

Gimstame tam, ir gyvename tam, kad mirtume. Bažnyčia moko tave lėtai mirti (tai yra gyventi, ruošiantis mirčiai), moko pereiti iš vienos būsenos į kitą, neprisirišant prie materialiojo pasaulio, moko mylėti priešus (tapti abejingiems priešams?). Taip, pats gyvenimas atpratina būti prisirišusiems... Prie žmogaus (oi, kaip skaudžiai kerta už karštą meilę išdavyste!), prie daiktų ( kaip greitai jie nuvertėja). Lieka tikėjimas, kaip vienintelė kryptis, išliekanti ir po mirties. Kas toliau? Nežinau, bet, atrodo, turėtų būti nulis, sukaupęs savyje begalę kažkokios ypatingos energijos - sustingusi Meilė, Protas, Draugystė ir Tikėjimas kartu. Be galo didžiulė energija tarsi Juodoji Skylė - mažytis taškelis, likęs iš Žmogaus.

Ragana baigė kalbėti beveik pašnibždomis, ir jaučiau, kad ji nori sužinoti, ką aš apie tai manau. Supratau ką nors? Pritariu jai ar ne?

Bet šįkart aš tylėjau. Žvelgiau į eglių viršūnes ir tylėjau. Ir nieko negalvojau. Man tik atrodė, kad aš dar labai toli nuo Mirties...