Pačios didžiausios paslaptys apie vyrus

Sėkmingai išlaikiusi egzaminą, išaugau raganos akyse, ir ji nutarė man praverti duris į tą paslaptingąjį suaugusiųjų pasaulį. Čia rašau, ką sužinojau iš raganos apie vyrus, todėl jiems skaityti šį skyrių griežtai draudžiama!!!

- Na štai, trumpai, paviršutiniškai, kad susidarytum bendrą vaizdą, susipažinom su dvylika tipų. Jei norėsi rimčiau domėtis, studijuoti, stebėk žmones, skaityk – ko norėsi, tą turėsi… Ir nesisielok, jei nieko nesupratai – ne visi gali skaityti mintis, užtat turi kitokių sugebėjimų. Gali ir visai nesistengti išmintingiau gyventi - tavo pridarytas klaidas ištaisys pats gyvenimas, gal už tai kiek ir pakentėti turėsi.

- O aš atsiduodu Dievo valiai, - tyliai prisipažinau savo draugei.- Tik paprasčiausiai stengiuosi būti gera.

- O aš maniau, kad tu tebesi maža, - ragana žvelgė į mane, tarsi pirmąkart regėtų. - Atleisk man, mano visa išmintis nieko neverta, palyginus prieš tavo šitą pasakymą.

Pasijutau išaugusi – didelė didelė – ligi pat debesų. Iš raganos – toks pagyrimas! Bet tuoj prisiminiau, kad puikybė – didžiausia nuodėmė, o juk aš noriu išmokti, noriu viską žinoti. Todėl gražiai paprašiau senosios:

- Papasakok dar ką nors.

- Gerai, mieloji mano drauge. O apie ką?

- Apie gyvenimą.

- Gerai, – ragana pamąstė ir pradėjo:- Tarkim, jau ištekėjai. Turi vyrą su tokia pat nosimi ir tinkančiu tau charakteriu. Kas toliau? Reikia žinoti, kad vyras – kaip vaikas, ir tas pasakymas ne iš piršto laužtas. Yra dalykų, kurie būdingi visiems vyrams, kokiam charakterio tipui jie bepriklausytų.

- Moterys jų neturi?

- Ne.

- Kas tai?

- Vyras nuo gimimo jaučia savo motinos begalinę meilę – ryšys tarp motinos ir sūnaus yra psichologiškai stipriausias gamtoje. Užaugęs tas vyras sąmoningai ar nesąmoningai trokšta tokios pat meilės. Kas ją gali duoti? Tokia pati arba labai panaši į mamą moteris. Ar toks yra vyrų suvokimas, ar tai gamtos dėsnis, nesvarbu. Tačiau tiesa yra tokia – renkantis žmoną, svarbiausią vaidmenį vaidina motina.

- Vyras veda moterį, panašią į motiną? Teisingai supratau?

- Taip. Net tuo atveju, kai santuoka su panašia į motina moterimi nepasiseka, tada vyras specialiai renkasi moterį, kad ji būtų visiškai nepanaši į motiną – gal tada bus geriau. Tai vyksta vyrų pasąmonėje, tačiau be motinos pavyzdžio jie neapsieina.

- Kodėl taip?

- Vyrai veiksmus kaip mama elgėsi priima kaip meilės išraišką. Jei jinai apklostydavo prieš miegą tėvą arba paduodavo šiam grįžus iš darbo šlepetes, tai ir sūnus būtinai trokš būti apklostomas, ir norės, kad jam būtų paduodamos šlepetės. Žmonai ėmus prieštarauti nesuprantamiems jai veiksmams, gali net šeima iširti, nes vyro nuomone, žmona jo nemyli (nepaduoda šlepečių).

- Bet juk tai kvaila!

- Jeigu žmonės būtų protingi ir tobuli, viskas būtų kitaip. Dažniausia klaidos yra padaromos iš silpnumo ir nežinojimo. Ir šis paprastas pavyzdys parodo, kokios smulkmenos nutiesia kelią į šeimos laimę arba nelaimę.Todėl, brangioji, kiek įmanoma daugiau sužinok apie savo anytą, sužinok, kaip ji elgiasi su savo vyru, su sūnumi, ir jei tu panaši į ją, telaimina jus Visagalis kelio pradžioje į gyvenimą.

- Gera pradžia – pusė darbo. Bet esu girdėjusi sakant, kad santuoka - tai mėnuo laimės, o visas gyvenimas – kryžiaus nešimas,- išsprūdo man.

- Nes santuoka - tai savęs ir kito tobulinimas. Argi toks dalykas begali būti saldus? Jei tu su tuo nesutinki, gyvenimas būtinai tai įrodys. Toks jau jis yra.

- Ar galima palengvinti tą kryžiaus nešimą?

- Taip, jei turėsi proto. Jei mokėsi pasimokyti iš svetimų klaidų, nebūsi akla ir žiūrėsi į gyvenimą ne pro rožinius akinius. Todėl aš būsiu negailestinga, plėšiu kaukes, sakysiu karčią teisybę, ir romantikos čia nesitikėk. Sutariam?

Šyptelėjau. Juk ji visąlaik rėžia viską į akis, ta senoji.

- Pasimetusios ir pamestos nelaimingos ir nusiverkusios moterys, draugės, mamos dalija daug gerų ir blogų patarimų, ir iš šios mišrainės protingi žmonės, psichologai išstudijavo ir knygose aprašė pačius svarbiausius, esmingiausius. Deja, jie išsiplečia beaiškindami, kad pamiršti kur esmė, kol perskaitai didžiules knygas, Aš, sena ragana, suvirškinau savo ir didžiųjų žmonių išmintį ir iškristalizavau stebėtinai paprastą dalyką, kad net pati nustebau, supratusi, kur slypi sėkmingo bendravimo su vyrais menas.

Išplėčiau akis.

- Jei nenori būti vyro prakeikta ragana ( tai ne apie mane), įkyri, bjauri boba, šlykšti bjaurybė, tarškalynė ( jų akimis žiūrint) ir savininkė kitų epitetų, kuriuos naudoja vyrai moterims pavadinti, kurios, nesuprasdamos vyrų, gadina jiems gyvenimą, turi išmokti juos pažinti ir suprasti . Yra moterų, kurios nieko neskaičiusios, negalvodamos, nespręsdamos, tiesiog būdamos pačios savimi, moka mylėti, suprasti ir elgiasi taip, kad yra mylimos (tuo užsitarnaudamos kitų moterų pavydą).

- Tikriausiai tai labai sudėtinga?

Ragana tik nusijuokė:

- Dėmesio! Sakau pagrindinį burtažodį, kurį prisiminusi, visada rasi išeitį: sūpuoklės . Tuoj paaiškinsiu, ką tai reiškia. Vyras – ne kelmas. Moteris turi savo ciklą, kuris tiek ir tiek išnagrinėtas, kalendoriuje spalvinant dienas. Tai kyla klausimas – ar vyras blogesnis? Taip, jie, vyrai, taip pat cikliški. Tiesiog panašūs į sūpuokles – tokias pakabinamas, kuriuose vaikai mėgsta suptis. Pastūmus nutolsta, vėl priartėja, vėl tolyn, aukštyn, vėl žemyn, artyn… Vyrai taip pat priartėja ir nutolsta, priartėja ir nutolsta. Ir taip be galo. Ir su galu. Nerausk, ne tai noriu pasakyti, jei tas galas dviprasmiškai skamba, paaiškinsiu: jei vyro niekada neleisi atitolti psihologiškai, jis kada nors vieną kartą atitolęs… paliks visam laikui, ir tai ir bus galas visiems jūsų santykiams.

Taigi, jei nori, kad bendravimas su vyru būtų normalus, jei nori išlaikyti gyvenimą kartu, leisk atitolti nuo savęs. Jam to reikia. Jis tavęs pasiilgs ir kai jam reikės, grįš pas tave. Čia moteriai tereikia įžvalgumo ir kantrybės.

Paskui pasišnekėsime, kaip reikia elgtis moteriai, kai vyras atitolęs – tai svarbu, bet dabar pažiūrėkime, kai vyras su tavimi. Dabar manysi, kad jau brangiausias grįžo, jis su tavim, tai jį reikia popinti, lepinti . NE. Vienu sakiniu visą tavo būseną tuo metu galima išreikšti taip: esu verta meilės, ir aš noriu (savo poreikius įsirašyk čia), o tu man reikalingas šiai problemai išspręsti. Ir aš būsiu patenkinta!

- Oho! Reikėtų užsirašyti!- neiškenčiau neįsiterpusi.

- Šitas sakinys išsikristalizavęs iš didžiųjų vyrų poreikių ir protingų apmąstymų per milijonus metų nuo Adomo ir Ievos, - tęsė toliau ragana. - Plačiau apie tai – vėliau, o dabar: jauti, kad jis atitolo. Vėl vienintelis sakinys – nebūk šalia. Tai reiškia prie jo nelįsti, neįkyrėti, nekaltinti, nesmerkti, nepadėti, negloboti, nesirūpinti, nesigailėti.

- Kaip tai, juk tai mano vyras! – sušukau nevilties kupinu pasibaisėtinu balsu.- Juk jis bus mano vyras,- patikslinau.

- Taip, bet ne tavo daiktas, normaliam vyro gyvenimui reikia atitolti. Juk nesi mačiusi sūpuoklių, pririštų prie medžio šakos.

- Nelabai suprantu, – nedrąsiai prisipažinau.

- Tiesiog leisk jam tarsi ant sūpuoklių nuskrieti į priešingą pusę, kad pasiilgęs vėl grįžtų prie tavęs, šiek tiek jausdamasis kaltas, kad buvo atitolęs.- nuoširdžiai aiškino senoji.- Tada ištark dar vieną magišką frazę : tai ne tavo kaltė. Pažiūrėk į jo nušvitusias akis po tokių tavo žodžių ir suprasi, kad prieš tave stovi ne paprastas žmogus, o tikras princas, pasiruošęs eiti į pasaulio pabaigą arba nešioti tave ant rankų, labai tave mylėdamas ir įvertindamas tavo moteriškumą, suprantantį vyriškumą.

- Ir viskas? Nieko daugiau nereikia?- iš nuostabos išsižiojau.

- Jei ko paprašys, padaryk, padėk, bet tik tada, kai pats to prašys, nes vyras jaučiasi esąs svarbus, kai jis pats viską išsprendžia.

- Štai, kaip lengva pakliūti į meilės ir laimės rojų…- svajingai nutęsiau.- Medaus mėnuo tęsiasi, šviečia akys ir švelnūs žodžiai virsta mielomis glamonėmis už tai, kad supranti savo žmogų.

- O jei dar būsi švari, kvepianti, susišukavusi ir žavingais rūbais? Na, kaip atrodo gyvenimėlis? – mano draugė džiūgavo tarsi išbūrusi laimę.

- Negi nuo moters tiek daug priklauso?- suabejojau.- Man atrodo, kad visos nori būti laimingos.

- Bet kaip jos elgiasi! Esi mačiusi?- užginčijo senoji.- Vos tik vyras duris praveria, jį pasitinka žodžių lavina – tai jo pati plepa, bamba, šneka, tarška ir dažniausiai – visokius niekus. Moterys galvoja šnekėdamos, kartais ir protingos mintys išsprūsta, tačiau vyras tik susinervina, nespėdamas susigaudyti, kokias problemas jam dabar reikės išspręsti.

Šyptelėjau. Iš tikrųjų, ne kartą teko regėti tokių scenelių iš šeimyninio gyvenimo. Senoji varė toliau:

- Vyras pabėga į kitą kambarį, įsijungia televizorių, dar pasislepia po laikraščiu, bet jo antroji pusė nepalieka ramybėje. Pašokinėja, patūpčioja aplink, vis paklausinėdamos gal to nori, gal ano arba netekusios kantrybės supyksta ir rėkia iki užkimimo. Kartais užverktomis kankinių akimis žiūri priekaištaujančiu žvilgsniu žodžio netardamos. Dažnai apiberia kaltinimais – tu šioks toks ir anoks, ir lyg tyčia pašaliniams girdint. Nuo jų vyrams norisi sprukti į negyvenamą salą .

- Arba pas kitą moterį, – įsiterpiau.- Dabar suprantu, kaip neturėčiau elgtis. Bet, raganėle, gyvenimas ne vien cackų pacackų valandėlės, reikia rūpintis ir vaikais, ir darbu, sodu, vakariene.

- Darbinis arklys daug veža, bet nuvarytus arklius nušauna, tiesa?

- O aš maniau, kad reikia aukotis,- nusivyliau savo pirmąja išmintimi.

- Taip, bet auka aukai nelygi. Vergiškai aukoti savo gyvenimą – vardan ko? Jei tai kilnus tikslas – taip, tu privalai, tai tavo pareiga. Tačiau tik ne dėl vyro gerovės. Jis pats tegul pasirūpina ne tik savo, bet ir savo šeimos poreikiais. Juk tam jis – vyras.

- Tačiau tu, raganėle, pati mane mokini, kaip laimingai gyventi su savo vyru, o dabar sakai, kad dėl jo neverta aukoti savo gyvenimo…

- Leisk, mažyte, pajuokauti. Jeigu kada vyro neteksi (išeis pas kitą, prasigers, numirs), tau nereikės krimstis, kad va viską jam atidavau, o šiandien pati nieko neturiu. Juk tu gyveni savo gyvenimą. Su protu gyventi reikia, vaikeli, su protu. Gyvenimas be vyro – kartesnis už pipirą, todėl jei nori gyventi kartu, teks ir tylom ašarą nubraukti, ir pasimelsti, ir pakentėti. Jei to kartėlio ir vargų nenori – netekėk. Galbūt tau karjera svarbesnė, arba vaikai ar dar kas nors. Tada reikia skaityti kitą knygelę “Kaip padaryti karjerą”.

- Jaučiu ironiją…

- Teisingai. Nes vis dėlto aš manau, kad kur du – tai ne vienas, vis dėlto gamta trapesnį, bet galva aukštesnį pasirinko vyrą - moterie, gerbk jį. Ar tai stiprioji, ar silpnoji lytis, tesprendžia tie, kurie diskutuoja, o normaliai moteriai duota – mylėti vyrą.

- Kaip? – vos girdimai sušnabždėjau, bijodama pertraukti raganos minčių srautą.

- Mieloji, leisk vyrui būti savimi ir mylėti tave, išreikšti meilę tau. Dėl pasaulio harmonijos, jei (ypač) esi protinga, leisk vyrui vienam atlikti žygdarbius ir už juos pagirk, žavėkis juo, užuot pati dariusi ir komandavusi, kaip padaryti. Vyrai to labiausiai nekenčia. Jei sunaikinsi vyro vyriškumą, ta neapykanta atsigręš prieš tave pačią. Jis tavęs nemylės. Drįstu mesti iššūkį: jei vyras nemyli, pati kalta. Ne visada, bet dažniausiai (jei nosis tokia pat, ir charakteriai tinka).

- Bet aš tik gero norėdama taip elgčiaus – jei vyras darbo nesugeba, pati pasakyčiau, kaip jį atlikti, arba pati padaryčiau. Argi tai blogai?

- Blogiau negali būti! Bent jam. Nepersistenk. Juk šokančios poros niekam tikusios, jei moteris veda vyrą. Juk ir bažnyčioje sakoma - „Broliai ir seserys“, o ne „Seserys ir broliai“. Būkime visi savo vietoje.

Ragana užbaigė savo gražią kalbą, o aš gailėjausi, kad jos – be manęs – niekas negirdi.