Vietoj pabaigos -

atodūsis…nes man iš tikrųjų nesinori išsiskirti su ragana…

Džiaugiausi, išsitempusi raganą į žmones. Ir ne bet kur, o į didžiausią vaikų klegesį, margą, linksmą, triukšmingą minią. Belaižydami cukrinę vatą, vaikai išsimurzino, ant jų išeiginių drabužėlių matėsi ledų dėmės, o jų nubrozdinti keliukai išdavė esant juos judrius išdykėlius. Išdidžiai nešdamiesi balionus, jie juokėsi, klegėjo ir bėgiojo, jausdamiesi laimingais pasaulyje. Žvilgtelėjau į raganą. Jos akys blizgėjo, ir ji visa švietė, šypsodamasi žvalgėsi į šalis.

- Kokie gražūs balionai…- tarsi mažas vaikas užsimanė senoji žaislų. Mačiau, kad jos širdis nerimsta, kad ji trokšta suptis karuselėje, važinėtis mašinytėje ir čiuožti riedučiais. Bet kaip čia atrodys – ragana su riedučiais? Kol ji apžiūrinėjo besisupančius vaikus, aiškiai jiems pavydėdama, aš nupirkau žalią balioną, ledų ir spragėsių. Balioną paslėpusi už nugaros, ištiesiau skanėstus savo draugei. Ta net suspigo iš džiaugsmo.

Ji pasižiūrėjo į mane ir tarė:

- Tiek senas žmogus, tiek vaikas, ar ne? Aš tikriausiai niekada nebebūsiu jauna ir maža. Tik jaunystės ir sveikatos netekęs supranti, kokį turtą turėjai. Ar ne taip pas jus sakoma?- padėkojo už gardėsius senoji ir įniko laižyti ledus, pakaitom užsikąsdama spragėsiais. Ji čepsėjo ir laižėsi, iš džiaugsmo pamiršusi, kad reikia saugoti savo suknelę – ant jos jau užtiško ledų ir matėsi užkritusių trupinių taškeliai. Senutė elgėsi visai kaip vaikas.

- Man taip gera čia, aš niekada nebuvau tokia laiminga! Bet … laikas skristi, – ragana nusišluostė iš įpratimo rankas į suknelės šonus.

- O ar kada dar atvyksi atostogų? – su viltimi paklausiau, nes jaučiau, kad ir jai, kaip ir man, buvo gaila išsiskirti.

- O kaipgi! Žinoma, atvyksiu! Jei būsiu laukiama…

Ji pasilenkė ir ėmė raustis rankinėje. Išsitraukė nematomą kepurę ir vienoj rankoj ją laikydama kita paspaudė manąją atsisveikinti. Iš po skverno išsitraukė šluotą, užsivožė kepurę ir… dingo.

Išsigandusi apsižvalgiau: ar niekas nepastebėjo raganos – tikros raganos su tikra šluota. Atrodo, ne, nes visi užsiėmę savo linksmybėm. Išsitraukiau už nugaros slėptą balioną ir ištiesiau į priekį, sušnibždėjusi: „Čia tau“.

Ragana dar buvo čia. Ji paėmė balioną nematoma ranka ir sumosavo. Lėtai lėtai mažas žalias balionas kilo į aukštą padangę ir skriejo pavėjui. Bent taip žmonės pagalvos, pamatę jį danguje. Ir niekas nė neįtars, kad jį nešasi ragana ant šluotos su nematoma stebuklinga kepure, palikusi kažkur žemėje tarp žmonių savo mažąją draugę.