Raganos vaistai

Jei mūsų proseneliai, gydydamiesi žolėmis, išgyveno ir mus paleido į pasaulį, ko gero tai – veiksminga!

Klampojau po raistą, retkarčiais pasišokinėdama nuo kemsyno ant kemsyno. Pats liūnas dar neużšalęs, nors apsnigusios žolės čežendamos trupėjo po kojom. Purios samanos rudavo iš po sniego lopinėlių ir puošėsi raudonais spanguolių karoliais. Aš jų prisirinkau pakankamai ir jau ruošiausi sukti namo, nes kojos peršlapo ir smarkiai šalo - net ėmė gelti. Iš tiesų, reikia skubėti, nes tuoj sutems - kiek čia tos dienos žiemos pradžioj! Ir kiek čia tos šviesos gūdžiame miške! Va, apeisiu tą krūmų bruzgyną ir tuoj takeliu namo... Bet mano koja netikėtai įsmuko iki bataulių viršaus, ir šliukštelėjęs vanduo atšaldė ir taip sustirusią koją.

- Rūp!..- garsiai man išsprūdo.

- Būk pasveikinta!- man atsakė.

- Vaje! Ragana! Vėl! - ką ji veikia tame krūmų bruzgyne? Dūmelis rūksta ir kvepia...duona. Ne, ne! Rugine...

- Na štai, ir baigiau! Ko įsispoksojai? Ko nemačius? - Ji pakėlė storasienį stiklo indą į viršų ir pateliuskeno.- Grankė! Skaidri kaip krikštolas! - ragana atrodė savim labai patenkinta.

- Velnio lašai? - paklausiau, įdėmiai žiūrėdama į raganą.

Ji tik sukikeno, paslėpė indą tarp šimtaklosčio sijono raukšlių ir prišokusi padavė man ranką, padėdama ištraukti koją iš pelkės.

- Vargšė, sušalusi, sušlapusi - dar susirgsi! Žirgliok greičiau į namelį, paikša!

Man buvo taip šalta - net dantys kaleno. Ragana stumte įstūmė pro duris, numovė batus ir padėjo džiūti virš šiltos krosnies. Iš pasuolio ištraukė veltinių porą ir apavė mane. Norėjau prisiglausti prie šiltos krosnies koklių, bet ji nuginė šalin, subarusi: „Dar blogiau bus“. Pasisukinėjo palei krosnį, užplikė vaistažolių, palūkuriavusi dar šliokštelėjo puodelin kažkokio skysčio ir padavė man.

- Gerk, gerk į sveikatą!

Abi atsisėdom prie stalo ir ėmėm gurkšnoti. Tas skystis kvepėjo nežemišku aromatu - atrodė, jame tilpo vasaros gėlių pievos kvapai, duonos skonis ir saulės kaitra. Tas skystis degino burną, skleidė po kūną šilumą ir atpalaidavo sušalusius kaulus. Sušilau, net prakaitas išpylė. Pralinksmėjusi apsidairiau - seniai čia bebuvau. Niekas nepasikeitė senojoj lūšnelėj, tik... lentynose pilna nematyta senovinių butelių. Susidomėjusi pakilau ir priėjau apžiūrėti.

- Vaje!- Išsigandau, net akys vos neiššoko ant kaktos.- Vaje!

Tuose buteliuose plūduriavo... susiraičiusi, sustingusi gyvatė... išvirtusiu pilvu rupūžė... bjaurus juodas vabalas kurklys...

Staigiai pasisukau į senąją.

- Ką tai reiškia? Ką tai reiškia? - ragana ironiškai kartojo mano mintis. - Ne burtai čia, ne magija. Paprasčiausi vaistai. Angina bene nesi sirgusi? Rupūžės užpilo tiek lašų, kiek turi metų, ir po kelių dienų - anginos kaip nebūta! Sunkesnėms ligoms - kiti vabalėliai...- priėjusi ragana glostė kiekvieną butelį, kažin ką švelniai šnibždėdama.

- Tai ir man į arbatą samanės pripylei su kokiu nors „gražuoliu vabalėliu“? -pakraupusi norėjau rėkti, bet užkimusia gerkle tik sušnibždėjau.

Ragana sukrizeno, ramiai žvelgdama man į akis:

- Ruginė, samanė - geriausi vaistai! Neša nelaimes tik netikšoms, kurie neturi valios ir proto. Ir gerumo. Išverda piktuolis šykštuolis kokią bjaurastį, privaro negeros energijos į gėrimą - jo prisigėrę vyrai ir lupa žmonoms kailius. Uždaras blogio ratas! Tada ir jiems patiems pinigai, gauti iš naminės varymo, vien nelaimes neša. Ko norėt! Ten klesti tik blogis! O velnias čia niekuo dėtas. Velnias ne degtinėje gyvena, o žmoguje. Tik ruginė duoda jam valią! O aš virdama vien gera tegalvojau! Dėl draugės stengiausi, dėl draugės... Na, argi tau ne gera? Ar nesušilai? Matysi, tuoj išgysi.

Aš vos šyptelėjau.

- Draugė... ot draugė! – nusijuokiau,- rugine prigirdė.

Dar linksmiau pasidarė. „Ragana - draugė?“ - aš kvatojau, ir ji kvatojo. Aišku, prisigėrėm, ir dabar taip linksma.

- Kaip gerai! - mudvi tapšnojom per petį viena kitai, iš juoko net pasišokinėdamos!

***

- Vaikeli, vaikeli, kas tau? Kliedi? - mama švelniai perbraukė per mano prakaituotą kaktą. - Tau aukščiausia temperatūra, bene persišaldžiusi anginą įsitaisei? - susirūpinusi żvelgė į mane, gulinčią lovoje.- Štai, išviriau arbatos, gerk, kad išgytum...

Akimirką susimąsčiau. Aha, vadinasi, tai buvo sapnas. Prikišau puoduką prie lūpų. Arbata kvepėjo pieva ir duona.