Įsimylėjusi ragana! Arba labai svarbi nosies savybė

Kas galėtų pagalvoti!

„Ak, ir nenustoja lyti, šiltas vasaros lietus, bet vis tiek nemalonu kiaurai permirkti. Gal užsukti pas draugę, juk, šiaip ar taip, ji - mano draugė, dar įsižeidusi sakys: - čia pat valkiojais, neužsukai...“, - mintijau sau, braudamasi pro jaunas eglaites.

Palipusi linguojančiais laiptais, pabeldžiau į pajuodusias duris. Trobelėje kažkas sutraškėjo, bumptelėjo ir sudužo.

- Po perkūnijos debesim! - nusikeikė ragana ir atvėrė duris. - Užeik!

Pasilenkusi, kad nesusidaužčiau kaktos, perlipau per platų slenkstį. Ragana rankiojo nuo grindų molinio indo šukes ir niūniavo. Aš įsitaisiau prie stalelio ir laukiau, kol ji baigs šluotis.

- Šukės laimę neša, - norėjau paguosti raganą.

- Kam laimė, o kam nuostoliai, - užprotestavo ji. Nusibraukė rankas į sijono šonus ir atsigręžė į mane.

- O kam tos agurkų žievės? Ar kartais ne tik...- nukandau žodį, bet per vėlai. Ragana pagavo mano mintį ir... paraudo.

- Mmm...- numykė ji, pasitaisydama plaukus.

Tyloj žvelgiau į ją. Tokia senė - surukusi, pajuodusi, be dantų ir dar... deda ant veido agurkų kaukes! Štai kam manęs ji prašė agurkų!

- O laumės kam išmelžia pieną iš karvių ?

- Nu... bene... jau... kad tik... ar nenori atrodyti...- iš nuostabos vos mikčiojau.

- ...kaip iš pieno plaukusios...- užbaigė mano mintis ragana.

- O mūsų kremai – tie visokie? - paklausiau.

- Nesąmonės, chemikalai, visokios bjaurybės? - užsiplieskė ragana. - Jeigu aš būčiau visokiausiais kremais tepusis, kaip aš dabar atrodyčiau? Kaip senė kokia, kaip naginė!

Aš žvilgtelėjau į ją. Mano draugė išdidi patempė nosį ir iškėlė antakius. Ne, niekas nepasakys, kad jai - keli šimtai metų! Tikrai atrodo daug jaunesnė! Ji žvitri sukinėjosi apie puodus, kažką linksmai niūniuodama. Kas jai pasidarė? Kažkas atsitiko!

Ragana atsisuko į mane nuraudusi tarsi mergaitė.

Aš vis dar nieko nesuprasdama žiūrėjau į atjaunėjusią raganą. Ji tiesiog švytėjo, tarsi būtų ... įsimylėjusi. Ir dar tos agurkų kaukės! Na jau, kažkaip įtartinai atrodo... Šitokia senė!

- Senė ne senė, bet širdis nesiraukšlija! Tu manai, baisiai jau malonu vienai pačiai gūdžiame miške, kur tik dvaselės teužklysta? Tu – reta viešnia, - tarsi atsiprašė senoji. - Taip, vaikeli, širdis nesensta... ir akys... O nosis augant - ilgėja.

Pakėliau akis. Taip, matyt, ilgai augo abi - ir ragana, ir jos nosis.

- Atidžiai paklausyk manęs, mažute. Renkantis antrąją pusę, žmonės dažnai sako: „Tai ne tavo nosiai“. Suprask, tau netinkamas. Ar pagalvojai, kodėl visada sako - nosiai ? Ne kam kitkam?

Ji nutilo ir įdėmiai pažvelgė į mane. Užmetė akį ir į mano nosį. Pastebėjusi, kad aš nieko nesuprantu, tęsė toliau:

- Gyvenime stebėk poras. Kuo vyro ir žmonos nosys panašesnės, tuo šeima laimingesnė.

Iš nuostabos net sumirksėjau.

- Taip, čia ir glūdi santuokinio gyvenimo laimės Didžioji Paslaptis...Venk tokių, kurie turi panašią į mano - jie tik velnią tegalvoja, - šelmiškai nusijuokė ragana. - Tik aš pati tokių nebijau. O su mažute nosele šiaip jau nebijok - jie patys bijo būti... išprievartauti...

Aš žado netekau.

- Neaišku? Kai užaugsi, suprasi. O aš išvykstu, - netikėtai pareiškė ragana, matydama, kad iš nuostabos vis dar neatgaunu žado. - Dėl to taip ir pasipuošiau. - Ragana apsisuko ant vienos kojos ir treptelėjo kita.- Na, kaip atrodau?

Matyti, kad ragana labai stengėsi, tačiau ji buvo beviltiškai atsilikusi nuo mados. Įdomu, kur ji išsiruošė?

- Kur? Kur? - ragana įsižeidė, nesulaukusi pagyrimo. - Tuoj baigsiu skalbtis, ir galėsim eiti pasivaikščioti.

- Bet juk lyja, - mėginau prieštarauti.

- Nustos.

- Iš kur žinai? - ginčijausi toliau.

- Pamatysi. Man visada taip būna: tik užeina noras skalbtis, ir skalbiuosi. Žinau, kol išsiskalbsiu, ne tik nustos lyti, bet ir saulė pasirodys. Jei tau taip būna, žinok, vaikinai tave myli.

- Kaip taip?

- O taip... Vadinasi, esi jautri. Jautri viskam. Jei pajauti ūpą skalbtis, - pajauti oro pasikeitimą, tiksliau, oro slėgio pasikeitimą. O tokias jautruoles, supratingas mergas visi vaikiai myli, na, tiesiog jiems tokios patinka, ir tiek.

Aš pagalvojau apie save. Neprisimenu, kad kada būčiau sulydžiusi drabužius.

- Na va, tai turi tą savybę - gerai, tai yra gerai...

Ragana vikriai išgręžė paskutines drapanas ir pravėrė trobelės duris. Net aiktelėjau, išvydusi, kaip saulės šviesa užliejo grindis. Patenkinta ragana niūniuodama nudardėjo laipteliais žemyn ir ėmė džiaustyti savo skarmalus ant šakų.

- Lekiam, ką aš tau parodysiu,- ragana įsikibo man į parankę.

- Nesu skridusi su šluota, - norėjau pajuokauti, bet ji į nieką nekreipdama dėmesio, pasišokinėdama užsitempė mane ant kalnelio.

Užkopusi apsidairiau aplink. Nuo medžių lapų dar varvėjo, ir lietus tebekrapnojo, nors pro debesų kraštą lindo saulė.

- Laumės juostą virš mūsų iškėlė, - iškilmingai pareiškė ragana.

Užverčiau galvą ir įsmeigiau akis į dangų, bet nieko ypatingo nepastebėjau.

- Chm, kaip sakoma, iš šono geriau matyti,- kiek ironiškai sumurmėjo ragana.

„Taigi vaivorykštę iš tolo visi mato, bet tik ne tave, gražuole“, - mintimis įgėliau įsimylėjėlei, kuriai... pavydėjau. Senė, išdidi kaip karalienė, stovėjo, iškėlusi galvą su varvančiais nuo lietaus plaukais. Ji atrodė tikrai pritrenkiančiai - ir viskas dėl to, kad įsimylėjo...

- Na, tai dar ne viskas. Jis man pasipiršo, ir aš išvykstu. Ateisi atsisveikinti?

...Ėjau keliuku, vos sulaikydama ašaras. Bjaurybė, išdavikė, išvyksta, palieka mane, pagalvokit sau, išteka! Štai taip, ir po draugės!

O kada ateiti atsisveikinti, taip ir nepaklausiau. Tiek to, nujausiu arba pasapnuosiu, juk aš tokia pat jautri, kaip ir ragana...