Kokią mėsą mėgsta ragana

Po šio susitikimo nustojau valgyti vėdarus…
Bet nesigailiu!

Plast plast plast - iš po kojų pasibaidė paukštė. Panaši į vištą. Ot, žinočiau, kaip ji vadinasi, tai ir pasakyčiau. Aš miško paukščių neatskiriu. Jerubė? Tetervinas? Putpelė? Girdėti pavadinimai lindo į galvą sulig kiekvienu jos šoktelėjimu. Ji prisileidżia mane šiek tiek arčiau ir vėl - plast plast. Pavyk, kad gudrus! Na, kokia tu gražutė, raibutė, mažutė! Aš tuoj tave sugausiu, pupyt,- ištiesusi rankas, lėtai ir atsargiai sėlinau prie jos. Tik staiga - šast! Mano raibajai pagaliu per galvą! Kas išdrįso?! Ogi senoji mano draugė ragana! Griuvo ant paukštės visu svoriu, net sijonas sušmėžavo ir užkliuvęs už šakos liko kyboti pasikėlęs.

Neiškenčiau ir nusikvatojau visu balsu. Įsižeidusi ragana blikstelėjo į mane, stipriai laikydama prispaustą vištelę. Vis dar juokdamasi, atsitūpiau prie jų. Stengdamasi išlaikyti orumą, ragana pasiteisino:

- Valgyti ir man reikia!

Atsitiesė ir padavė nugalabytą paukštę man į rankas. Pati nusipurtė šapus nuo sijono ir pamojusi ranka liepė sekti man iš paskos. Aš klusniai žirgliojau jai įkandin, vienoje rankoje laikydama vištelę uż kojų, kita prasiskleisdama krūmokšnių šakas.

Priėjus jos lūšną, ragana atėmė iš manęs paukštę ir dingo viduje.

„Nekviesta brangi nebūsiu“,- pamaniau sau ir įžeista tokio raganos nedraugiškumo likau stypsoti lauke.

Po minutės duryse pasirodė senoji ir papurčiusi prijuostę iškratė vargšės nelaimėlės paukštelės plunksnas. Ragana vikriai nusirito nuo laiptelių ir priėjusi prie manęs pakišo nupeštąją tiesiai po nosim. Ta kvepėjo svilintom plunksnom.

- Tokią ėstum?- ragana spigino mažutėm akelėm .

Iš netikėtumo net žengtelėjau atgal.

- Ne, nevalgyčiau, čia gi žalia! – supykau.

- Kokia žalia? Čia - gyva! Gyva mėsa! Dar šilta!- ragana piktai košė pro dantis, tarsi aš būčiau kalta.

Ji atsitraukė ir prisimerkusi žvelgė į mane, kratydama galvą.

- O vakar ką valgei? - ji triumfavo, tarsi sugavusi mane nusikaltimo vietoje. Nelaukdama atsakymo, tęsė:

- Vakar valgėt vėdarus! Papjovėt kiaulę ir...

- Valgiau...

Še tau! Iš kur ji viską žino?

- O kaip šiąnakt miegojai?

Beviltiškai atsidusau - meluoti jai nėra prasmės - ji vis tiek viską žino.

- Blogai.

- Tai va!- ragana išdidžiai iškėlė galvą. Ji jautėsi pasiekusi pergalę.

Tik aš nieko nesupratau ir spoksojau išsižiojusi.

Ragana pasilenkė prie manęs ir pačiupusi mano bliuzelės sagą laikė, kad nepabėgčiau. Tada pradėjo tyliai aiškinti:

- Prisimink, kiek ilgai žviegė ta kiaulė skerdžiama. Net čia man buvo girdėti. (Oho, kokia klausa!) Ji iš tikrųjų buvo mirtinai - mirtinai ! - išsigandusi. Ir jos kraujyje, ir jos visame kūne buvo mirties baimė! Ji neišgaravo su paskutiniu atodūsiu, o liko skerdienoje sudėtingu junginiu...

Ragana oriai ištarė tokį pavadinimą, kad aš net sumirksėjau. „Biologijos mokslų daktarė - mano ragana“, - nusprendžiau ir pagarbiai užsičiaupiau, pasiruošusi klausytis toliau.

- Tu tą kraują - fit! - į save! Suvalgei, ir ta medžiaga liko tavo kūne, skleisdama nesuprantamą nerimą. Ar ne taip? Dėl to tiek ilgai neužmigai?

- Galbūt... - linktelėjau galvą. - O ką man reikėjo daryti?

- Vėdarų nevalgyti!- ragana net pasišokėjo, patenkinta savo išmintimi.

- Tai ką, mėsos irgi nevalgyti? Oru gyvai būti? - pasipiktinau.

- Kas tau sakė nevalgyti? Nusilptum, vargšele, hemoglobino kraujyje sumažėtų, mažakraujyste susirgtum...- ragana nuoširdžiai rūpinosi mano sveikata.

- Tai va,- tęsė toliau senė.- Numirėlio irgi nelaidoja iškart, o laiko kelias dienas. Taip ir tu skerdieną padėk vėsiai, ir tegul sau būna. Paskui numirkyk.

- Nesūdyti?

- Numirkyk!- ragana buvo griežta ir neperkalbama.- Teištirps kraujas vandeny kartu su mirties nuodais, - ragana šnibždėjo kaip burtažodį.- Paskui sūdyk. Ir viskas.

O! Kaip paprasta ir aišku!

- Taip, paprasta ir aišku, - ragana garsiai pasakė mano mintis ir įbruko į rankas paukštę.- Imk, neškis, kai paruoši, atnešk gabaliuką, paragausiu.

Taip švelniai gergždančio jos balso šiandien dar negirdėjau. Bet ne juokais susirūpinau. Iškepk, kad gudri, tą mėsą taip, kad pačiai raganai įtiktum!

Mudvi pažvelgėm viena į kitą. Ji šelmiškai mirktelėjo atsisveikindama, o aš tik atsidusau.

Ir pasukau namų link.