Raganos pyragas

Su tokiais pyragais galima ne vienam vaikinui susukti galvą… Žinoma, jokių viliokų!

Išdidi pravėriau raganos trobelės duris ir ištiesiau suvyniotą keptą paukščio kulšelę. Tiek stengiausi, vargau, kepiau... Na, dabar tai jau sulauksiu pagyrimo!

- Su grietine?!- ragana išvyniojusi pauostė ir per petį nusviedė ją ant aslos. Juodas katinas prisėlino, prikišo nosį ir pakėlęs uodegą nucipeno šalin.

Tai tau! Mano kepsnį! Taip išniekinti! Net katinas neėdė! Viskas - supykau amžiams.

Net nežvilgtelėjusi į mane, ragana tarė:

- Kitą kartą pamokysiu, kad negalima maišyti mėsiško ir pieniško maisto... O dabar išsikepkim pyrago. Eik, atnešk duonkubilį.

Žengdama prie jo, netikėtai koja paspyriau puodą, ir tas sužvangėjęs nusirito į pasienį.

- Supykai?- ragana teikėsi pažvelgti į mane.- Tokia pikta prie maisto nelįsk - geriau paieškok sausesnių šakų.

Iš pykčio vos neverkiau - ko pas ją lindau? Atsirado mat draugė! Komanduoja amžinai, ką padarau - vis blogai. Niekuomet neįtiksi. Pfu!

Trinktelėjau durimis ir nušokau žemyn.

O čia pavasaris. Gražu kaip pasakoj! Miškas raminančiai ošia, tarsi norėtų pritildyti klegančių paukščių chorą. Medžiai, viršūnes į saulę ištiesę, moja jai, pasiilgę po šaltos žiemos. Ir peteliškė - kaip skraidanti gėlė - sukarpė spalvotais sparneliais ir dingo. O kas čia taip kvepia? Aha! Žibuoklės melsvu kilimu suvešėjo! Taip ir norisi išsitiesti ant žemės, užsimerkti ir visu kūnu gerti tą džiaugsmo versmę! Bet pašalas neišėjęs! Ragana uždraudė net atsisėsti ar basom lakstyti, kol ąžuolai neišsprogs. Kad nesusirgtum.

Ak, ta ragana! Senoji, geroji mano draugė. Mano pyktis jau seniai išgaravo, ir net nepajutau, kaip rinkdama sausšakes ir švilpaudama (tik troboj nevalia švilpauti - kad velnių neprisišauktum) atsidūriau prie jos trobelės. Ji manęs jau laukia ir šypsosi...

- Dabar jau gali eiti pyrago kepti.

Trobelėje ji vėl komandavo, bet aš tik šypsojausi. „Nugara į duris atsisukus netaisyk valgio - kad neišeitų gera energija iš jo! Minkyk tešlą taip, kad prakaitas varvėtų - negailėk jėgų darbui, tada ir jis atsilygins tuo pačiu - džiaugsies, kad pyragas bus skanus“.

Klausiausi jos patarimų viena ausim ir vis minkiau, minkiau, minkiau... Kai prakaitas išmušė kaktą, nusibraukiau jį atgalia ranka. Ragana priėjo, pażiūrėjo į duonkubilį ir tarė:

- O dabar pakelk visą tešlą. Jeigu ją sugebėsi išlaikyti rankose, kol parsineši namo, vadinasi, gerai išminkei.

- Nejaugi taip ir eisiu? - ta ragana visokių keistenybių prasimano.

- Žinoma, ne! - dabar jau ragana kvatojo visu balsu. Ji juokėsi iš mano minties taip skaniai, kad net ašaros ištryško iš akių.- Na, žinoma, ne. Čia tik toks posakis, kad pajaustum tešlos slankumą!

Vis dar krizendama ragana nušlepsėjo prie krosnies ir pasilenkė prie pakuros.

Aš - iš paskos. Kad tik nepraleisčiau pro akis kokios gudrybės.

- Žiūrėk, va,- ragana ištiesė pakumpusį pirštą, - ten dar neraudonuoja, tas kampas tamsesnis, šešėliai dar vaikšto... Vadinasi, neįkaito kaip reikiant. Jei dabar pašautum pyragą, vienas šonas liktų neiškepęs. Sužarstysim angliukes va taip ir paskui pažiūrėsim.

Pagaliau pašovėm pyragą ir nutilom. Nevalia triukšmauti, trankytis ar durelių darinėti! Kad pyragas nesukristų. Ir nuo skersvėjų reikia saugoti! Tokios pagarbos ruošiamam maistui nesitikėjau.

Kai po valandos ragana atvėrė dureles ir išėmė pyragą, net aiktelėjau:

- Koks gražuolis!

Iškilęs, rausva plutele.

- Prikišk nosį, jei nenudegė - pyragas iškepęs. Bakstelk nosim - štai taip. Ir pakilnok - jis turi būti lengvas!

Laimei, mano nosis nenudegė. Ir šis didžiulis pyragas buvo lengvas it debesėlis. Mudvi draugiškai juo pasidalinom, ir aš išėjau, išdidžiai nešdama savąją dalį rankose. Šypsojausi, nes kvepėjo mano pyragas, miškas ir pavasaris...