Ar tikrai Didžioji Gyvenimo Meilė panaši į princą ant balto žirgo?

Išaugau iš amžiaus, kai tikėjau pasakom, bet raganą dažnai prisimindavau. Man taip trūko jos patarimų, kandžių, bet teisingų žodžių. Po egzaminų pailsėti nusprendžiau miške – pamilusi gamtą, prisirišau prie jos. Ir net nenujaučiau, kokia staigmena manęs laukia.

Kaip gera čia! Ir nuostabu! Tikros atostogos! Miškas palaimingai ošia, o žemė alsuoja vasariška šiluma. Ir koks to smėlėto kelelio jaukumas! Eini basa ir ilsiesi, nes, atrodo, iš žemės atiteka syvai į nuvargintą kūną. Tie egzaminai tiek iškankino! O ką aš žinau? Formulės, dėsniai… „Su kuo valgomi?“- paklaustų ragana. Nebėra mano draugužės. Va, štai ąžuolas, prie kurio mudvi išsiskyrėm. Aplankysiu, pasėdėsiu, pailsėsiu… Gera čia, gamtoj, tarsi būčiau savo namuose.

Įsitaisiusi ant ąžuolo šaknų, išlindusių į žemės paviršių, nugara atsirėmiau į jo sugrubusį kamieną. Užverčiau galvą į saulę, užsimerkiau ir pradėjau galvoti. Kiek laiko praėjo, kai mudvi su ragana išsiskyrėm? Daug… Išmintinga buvo senė. Kiek ji mane išmokė! Aš ir dabar daug ko nežinau, bet kai išdrįstu paklausti suaugusių, jie ima arba kreivai šypsotis, sukdami akis į šalį, arba kaip kirviu nukerta: „Per maža esi, kai užaugsi, pamatysi“. Išsisukinėja gėdydamiesi, o gal patys nežinodami. Tik vaidina viską išmanančius. Pfu!

Per sprandą kutendama nubėgo skruzdėlė. Norėjau nubraukti ją šalin, bet pajutau po pažastim kutenimą. „Nejaugi atsisėdau į skruzdėlyną?“ - išsigandau ir pašokau.

„Chi, chi, chi!“ – sukikeno už ąžuolo pažįstamas balsas. Netikėdama savo ausimis, išsproginau akis. Ragana? Ragana!

Norėjau pulti iš už ąžuolo išlindusiai senei į glėbį, bet susigėdau – nei šis, nei tas su raganom glebėsčiuotis! Tad išsišiepusi stovėjau laiminga, regėdama savo senąją draugę. Nieko bendro su mada neturintys jos rūbai švietė naujumu, o ragana, kad ir pasenusi, atrodė labai laiminga. Štai ką reiškia būti ištekėjusiai! Jokio irzlumo ir surauktų antakių! Neblogai, matyt, nusisekė jai gyvenimas.

- O ką, ar tu nesvajoji apie princą, baltą vestuvinę suknelę ir gerus vaikus? – ragana vietoj pasisveikinimo šelmiškai šyptelėjo ir mirktelėjo akį.- Pasiėmiau atostogų, norėjau senus draugus aplankyti! – Ji pakėlė šluotą ir tarsi ietį nusviedė į krūmokšnius. Papurtė sijoną ir ištiesė man ranką.

- „Sveika sugrįžusi, raganėle“- taip sakyk! – ragana džiūgavo, grįžusi į savo mielas vietas. Paskui įdėmiai apsižvalgė. Pasižiūrėjo ir į mane: - O tu išaugai, išgražėjai, sumoteriškėjai. Gerai, mokinsimės toliau.

- Aš ką tik po egzaminų! – užprotestavau, tikrai nemanydama leisti dar ką nors kimšti į mano vargšę galvelę.

- Varge tu mano! Mokotės visokio šlamšto, o kai reikia gyvenime praktiškai pritaikyti, nesugebate! Aš tave išmokysiu gyventi!

Senė griebė mano ranką ir nusitempė mane smėlėtu keliuku.

- Tau rūpi, iš kur aš atsiradau ir kodėl noriu sugadinti tau atostogas?– tiesmukai paklausė senė.

- Žinoma.

- Nuo minčių viskas prasideda. Jei dar žodį pasakai, tai iki minties įsikūnijimo nedaug ir betrūksta!

- Kaip tai? Pagalvojau apie tave, ir tu atsiradai?

- Taip, aš tave pasapnavau. Juk jei labai ko nors nori, o jei dar pradedi šnekėti, kartais pati tuo netikėdama, dažniausiai ir išsipildo. Aš žinau, kad tu trokšte trokšti laimingo gyvenimo ištekėjus.Tiesiog matau tave besitaipstančią prieš veidrodį balta suknele - jauna graži nuotaka. Princas – ak, jis toks puikus, geras, kilnus, nuostabus, ima tave už rankos, ir skendėdami palaimoj žengiate prie altoriaus. Tai nuostabiausia nuostabių pasakų pabaiga.

Pasirodė, kad ragana šaiposi. Ji net nežiūrėjo į mane, nematė, kad jau raustu iš gėdos ir sumišimo. Patenkinta varė toliau:

- Tavo vaikystė – tikra pasaka, deja, turėsi su ja atsisveikinti, įžengdama į gyvenimą – tai nėra metų skaičius ar vestuvių diena. Ta riba prasideda ties pirma skaudžia ašara, ištryškusia po susitikimo su išdavyste, pažeminimu, skriauda, nusivylimu, neapykanta…Galima vardinti be galo, bet galima pavadinti ir vienu žodžiu – tai yra gyvenimas. Jis nuims nuo galvos svajonių šydą ir rožinius akinius, juoką pakeis kančios iškreipta grimasa… - surimtėjusi ragana kalbėjo liūdnokai.

- Kodėl tu man tai sakai? Tyčia erzini? Jei visiems toks liūdnas likimas skirtas, jeigu jo išvengti neįmanoma, kam tada sukti galvą dėl visko?- aiškiai suirzau.

- Hmmm, o gal likimą gali pati kiek palenkti laimės pusėn, ar taip nemanai?

- Čerum berum brakš, man tai pasiseks! Gal dar kokių užkalbėjimų prisimeni?- įgėliau, bet senė nekreipė dėmesio į mano nepasitenkinimą.

- Yra, yra šiokių tokių prietarų…- ragana ramiai porino toliau. - Vestuvių dieną nedėvėk grandinėlės ant kaklo, riešo ar kojos – kam tau būti supančiotai visą gyvenimą?

Aš susidomėjau.

- Pasistenk, kad tuokiantis jaunikis ant suknelės neužliptų, jei nenori visą gyvenimą būti po padu.

- Tekėti, vilkint trumpa suknele?- pasitikslinau.

- O ką jau kalbėt apie orą! Jei gali, pasirink saulėtą ir šiltą – juk sakoma, koks oras vestuvių dieną, toks bus ir vedybinis gyvenimas.

- Kur tuos orus užsisakyti?- pradėjau šypsotis, matyt, paveikta raganos ramumo.