Kodėl negalima maišyti mėsiškų ir pieniškų valgių

Kad kas žinotų, kaip tai yra svarbu!

„Trrr ta ta ta ta, trrrr ta ta ta ta“, - tarsi kulkosvaidžio kalenimas girdėti iš raganos trobelės. Bėda mano draugei! Puoliau laipteliais aukštyn - reikia gelbėti vargšę!

Tik pravėriau duris, ir kad tvoks: baisiausia smarvė! Net nepajutau, kaip laipteliais nugarmėjau ant žemės ir rankomis užsiėmiau nosį. Na, čia dabar kas!

- Eik! Eik šalin! - piktas raganos balsas. Bene šeškas įsibrovė pas senąją?

Smalsiai ištempiau kaklą, norėdama pažiūrėti, kas ten darosi.

- Nekišk nosies kur nereikia! - vėl piktai suriko senoji. Tikriausiai man.

Pasikaišiusi padurkus, pasišokinėdama nusirito laiptais ir tratėdama nuskuodė į mišką. Paraudau iš gėdos. Vėjas greitai išvaikė tą smarvę, bet trobelės durelių neužvėriau - tegul išsivėdins. Vaikštinėjau atokiau nuo lūšnelės, laukdama senosios, - kai jai palengvės, sugrįš... Ko ji taip užvalgė?

- Ogi pienišką maistą su mėsišku, - piktai riktelėjo man už nugaros senoji, kad net kruptelėjau.

Grįžo. Paniurusi. Pikta. Nelaiminga.

- Paukščio kulšelę suvalgiau... Ir sausainio užkandau. Aišku, to tešla buvo ar sviestu, ar grietine paskaninta. Skrandį kaip akmeniu - iškart užkišo. Soti be galo. Na, paskui ir prasidėjo... Visą gyvenimą išmintingai maitinausi, nepratusi jovalą maišyti skrandyje, ne kiaulė esu.

„Vargšė, štai ką senatvė reiškia“, - pagalvojau.

- Ne senatvė, - piktai burbtelėjo ragana, - o valgis! Tą sausainį būčiau po kelių valandų suvalgiusi, nieko nebūtų buvę. Žmogaus organizmas iškart visko negali virškinti - arba pieno baltymus, arba mėsos. Tie fermentai tokie skirtingi, ir negali vienu metu išsiskirti - taigi vieną virškina, o kitas - pūva. Todėl mėsos užvalgius, tik po šešių valandų pienišku patiekalu galima gardžiuotis.

– Tiek ilgai? – nejuokais išsigandau.

Ragana žvilgtelėjo į mane – jos pilvas urzgė pasibaisėtinai garsiai.

Apsimečiau to negirdinti.

– O po pieniško? – stengiausi jai pagelbėti.

– Po pieniško tereikia praleisti tik valandą. Jauni ir sveiki to nejaučia, o senam iškart smogia akivaizdžiu pirdalu! Nors toks valgymas kenkia visiems - ir jauniems, ir seniems. Užteršia organizmą visokiais nesuvirškintais produktais, paskui - spuogai, šlakai, augliai... Taip, taip, susiteršti tik pačiam galima! Tokia sena jau, o kvaiša - pamirštu gyvenimo taisykles...

- Dabar badausi? - su užuojauta paklausiau.

Ragana tik suraukė nosį ir nieko neatsakė. Patylėjo kiek ir vėl prabilo:

- O susiteršti galima ne tik maistu. Žmogų suteršia ir tai, kas iš jo išeina...

- Pirdalas! – išsprūdo man ir nusijuokiau.

- Nesityčiok! Klausyk! Tu save gali suteršti blogai pasielgdama. Ir tik taip. Kad ir ką kalbėtų apie tave, atsieit - šiokia, tokia ir anokia - ar tu nuo to pasikeisi? Pablogėsi? Ne! Bet jei pati blogai pasielgsi! Va, tada ir susiterši! Aišku?

- Ne visai.

- Turėsi laiko, apgalvosi. Dabar dar noriu kai ką pasakyti.

- Klausau ausis ištempusi! - kariškai pasitempiau.

Ji nekreipė dėmesio į mano kvailiojimus, bet nuoširdžiai aiškino toliau:

- Jei nori būti sveika, ne tik maistą turi rinktis, bet ir laiką – kada dirbti, kada ilsėtis. Šešias dienas dirbai - septintąją ilsėkis, nieko, ničnieko neveikdamas! Pavargusio darbas mažai naudos duoda, užtat greičiau į lovą paguldo. Tačiau yra dar vienas ciklas - Mėnulio...- ragana mįslingai nutilo, kažką įsigalvojusi.

- Stebėk, gal kada pati atkreipsi dėmesį... Kol jaunas mėnuo - užplūsta fizinės jėgos - tada lengviausiai sekasi sunkus fizinis darbas. Priešpilny, esu pastebėjusi, esi kupinas ne tik fizinės, bet ir dvasinės jėgos. Pilnaty to dvasingumo net per daug - jautresni žmonės krenta į depresiją arba nori staugti šunim... Tada ir savižudybių daugiausia, nes žmogus nesupranta, kas su juo darosi. Ir seksas geriausias tuo metu... Na, ko paraudai? Argi tai keiksmažodis? O štai delčioj užeina toks tingumas, kad norisi tik ilsėtis ir miegoti. Žinoma, aš nekalbu apie nejautruolius, tokius, kuriems nors kuolą ant galvos tašyk, vis vien nieko nejaučia. Jei pajusi savyje tą ritmą, nesipriešink jam, neprievartauk savęs. - Ir tyliai, kaip suokalbininkė, sušnibždėjo: - Jei tingėsi - nedirbk, užeis noras dirbti - kalnus nuversi!

Ji šyptelėjo ir šelmiškai mirktelėjo akį. Ir jau norėjo vikriai užsiropšti į trobelę, tik suriko:

- Bėk, dink iš čia! Kuo greičiau!

Nesiginčydama - atatupsta, atatupsta - ir pro krūmus miško takeliu - namo. Iš tolo dar girdėjosi:

- Trrr ta ta ta! Trrrr ta ta ta!