Su ragana – į žvalgybą Charakterių Karalystėn

Ragana supažindina mane su Karalystės planu.

Rytojaus dieną pravėriau lūšnelės duris ir nedrąsiai įkišau galvą. Troboj raganos nebuvo. Ant stalo gulėjo keistai suraukta kepurė. Vargšė ragana, tiek stengėsi, bet šioji išėjo nelabai madinga. Kur senutė galėjo prašapti? Atsigręžiau ir nuo laiptelių apsižvalgiau aplinkui. Miškas tylėjo ryto valandą, tik spindėjo rasos ant rūke paskendusių medžių šakų. Trobelėje kažkas sušlamėjo. Vis dar stovėdama ant slenksčio vėl įkišau galvą pro duris. Kas čia? Ant stalo popieriaus rulonėlis netikėtai išsivyniojo ir liko gulėti, kraštais stengdamasis užsiriesti. Aš sumirksėjau. Iš rašalinės pakilo žąsies plunksna ir nusileidusi ant popieriaus lapo ėmė bėgioti nesuprantamais zigzagais. Būčiau mirtinai persigandusi, bet per televizorių ne tokių siaubo filmų teko matyti, tad tik patraukiau pečiais, nieko nesupratusi. Kas tai? Raganos burtai? Ji mane išgąsdinti nori?

Staiga nuo stalo pakilo kepurė ir ėmė lėtai artėti prie manęs. „Raganėle, gelbėk…“ - sušnibždėjau nesavu balsu, bet tuo tarpu kepurė užsivožė ant mano vargšės galvelės ir aš… išvydau raganą. Ji mūvėjo tokią pat kepurę ir šypsojosi.

-Matai, ką reiškia turėti stebuklingas rankas! Pasiuvau per naktį! – ne be pasididžiavimo kalbėjo senoji. - Dabar ir tu pasidarei nematoma ir negirdima, tik daiktų neliesk, kad neišsiduotum, jie negali tapti nematomi. Mudvi viena kitą matom, girdim, nes abi tokias pat kepures turim, bet kiti mudviejų nemato ir negirdi.

Ji nusivožė kepurę, ir aš nusimoviau. Kaip gali pasidaryti nematomas? Vis dar neįsitikinusi, priėjau prie veidrodžio. Užsimaunu – vaizdas dingsta, nusiimu – vėl matau save .

- Ar tai nepavojinga? – susirūpinau.- Kažin, kokios čia bangos veikia?

- Nebijok, jokios radiacijos, nei jokios chemijos čia nėra.

- Oi, kai į namus pareisiu, kokių juokų prikrėsiu! – apsidžiaugiau.

Tik staiga trink į stalą! Net krūptelėjau.

- Aš čia tau ne juokams darau! Paikša merga! – ragana susiraukusi papūtė į suspaustą kumštį – matyt, skaudžiai susimušė. – Aš tau ne cirkams krėsti, ne savo kvailumui rodyti pasiuvau!

Tiek įšėlusios nebuvau dar mačiusi. Tikra ragana!

- Pati esu kvaiša, kad mergiščią prie toookių dalykų prileidžiu! Jei nieko nesupranti, dink iš akių, ir nė žodžio iš manęs neišgirsi!

Susigėdusi nutilau. Stovėjau ir tylėjau, laukdama, kol praeis pyktis. Tarsi ant nuospaudos būčiau užlipusi! Aš būsiu gerutė, rimta ir pavyzdinga mokinukė. Juk senoji tiek stengėsi.

Raganos pyktis ėmė slūgti, raudonis bluko jos veide. Atsiduso, patylėjo ir tarstelėjo: „Eikše“.

Nuo veidrodžio priėjau prie stalo.

- Sėsk.- paliepė.

Pritūpiau.

- Žiūrėk.

Palinkau prie popieriaus.

Ragana nubrėžė (užburtą?) ratą.

- Čia flegmatikai, čia sangvinikai,- stropiai pirštu vedžiojau ratu.

Energijos kaita

- Ne. Čia yra vieno žmogaus vidinis pasaulis. Jame nuosekliai vyksta tokia energijos kaita. Žmogus turi energijos, jos netenka, kurį laiką turi jos mažai, vėl pasikrauna. Įdomu tai, kad tas pats žmogus praeina visas energijos keitimosi stadijas, tačiau skirtingose stadijose būna skirtingą laiką. Vieni žmonės dažniausiai užsisklendę vienatvėj, mąsto, kiti – dažniausiai linksminasi su draugais, treti vienatvėj liūdi ir liūdi, dar kiti pyksta ir pyksta. Va, ką tik buvau supykusi, o dabar vėl rami – iš choleriškos būsenos perėjau į flegmatišką, negana to, mokydama atiduodu tau savo energiją – tai reiškia sangviniškumo etapą. Kai pavargsiu, nusiminsiu, tapsiu melancholiška.

- Tai, kas tu, raganėle, pati esi? Kokiam charakterio tipui priklausai?- smalsu pasidarė.

- Raganų neužkliūk, jos turi savo rangus, bet aš aiškinu tau apie žmones.

- Gerai, tada pasakyk, - nenusileidau, – kas tada aš esu?

- Nekantruolė. Klausyk toliau. Žmonės skirtingai elgiasi, būnant tokioms pat aplinkybėms. - ragana pamakalavo pirštu po piešinį. – Pavyzdžiui, nevienodai „prisisiurbia“ energijos – vieni meldžiasi, kiti vyksta į gamtą, treti – vampyruoja kitą žmogų. Atiduoda irgi įvairiai. Vieni – dirbdami fizinį darbą, kiti – mylėdami, treti kurdami, linksmindami kitus. Nelaimingieji taip pat būna nevienodi - kai kas panyra į svajonių pasaulį, kai kas kuria keršto planus skriaudėjams, treti tiesiog verkia, ir tiek.

- Bet nebetelpame į keturis tipus! – pastebėjau.- Ką daryti?

- Pasidarysime dvylika!- ragana nė kiek nenusiminė.- Kaip? Paprastai – kiekvieną charakterio tipą dar suskirstysime į tris grupes. Su dalelėm likusiųjų. Pavyzdžiui – flegmatikas su sangviniko bruožais, flegmatikas su choleriko bruožais, flegmatikas su melancholiko bruožais. Sangvinikas su flegmatiko …

- Aišku, aišku, - nutraukiau raganos litaniją .- Ir taip toliau.

- Iš viso gausime dvylika tipų, jiems duosime pavadinimus, vardus, juos apgyvendinsime jiems skirtose vietose, ir susipažinsime su jais. Tai ir bus Didysis Karalystės planas.- energingai užbaigė aiškinti ragana.

Dvylika charakterio tipų

- Kokios Karalystės?

- Žmogiško charakterio tipų.

- Kuriems galams tai reikalinga?- paklausiau.

- Pirma, sužinosi, kas tu pati esi. Antra, nuspręsi, koks tavo draugas.Trečia, bus aišku, ar jūs tinkate vienas kitam. Jau nekalbant apie tai, kad išmoksi pažinti žmones. Suprasdama, kas jis toks, žinosi, ko iš jo galima tikėtis. Argi tai ne svarbu?

- Bet tai sudėtingiausia psichologija!

- Kas, kas? Tai tu kalbi nesuprantamai, o aš taip viską paprastai aiškinu!- įsižeidė senoji. - O dabar galėsime leistis į kelionę - aplankyti kiekvieną tipą. Užsidėsime nematomas kepures tam, kad juos matytume, o jie nesijaustų stebimi ir neužsidėtų kaukių. Gudresni žmonės kartais taip padaro. O po kelionės taps visiškai aišku… Skrendam?

Ragana užmovė man ant galvos nematomą kepurę ir liepė užsimerkti.

- Aukštai skrisim, o juk tu bijai aukščio, įsikibk tvirtai į mane ir nesižvalgyk! – paliepė senoji.