Dar apie Karalystės planą

Išstudijavusi ir išlaikiusi egzaminą apie charakterių visumos sistemą, būsiu tarsi baigusi pradinę raganų mokyklą. Turint omenyje, kad ilgaamžės raganos ilgai mokosi, man – žmogiukui - tai turėtų būti neblogas įvertinimas.

Ragana šyptelėjo ir išvyniojo popieriaus lapą, ant kurio buvo nubrėžtas apskritimas, padalintas kaip tortas.

- Tokio nėra, ir negali būti. Kiekvienas turi savo gerų ir blogų savybių. Dar daugiau – kas vienam žmogui atrodo gera savybė, kitam – nepakenčiama. Žinau viena – žmogui nepatinka tokios pat savybės, kurias jis turi. Ir pirmiausia kitame žmoguje jis pastebi būtent tas savybes, nesvarbu –geros jos, ar blogos. Todėl panašūs ir nesutaria.

- Gerai, o du žmonės su priešingomis charakterio savybėmis? Turėtų patikti vienas kitam, ar ne?

- Ar aliejus gerai susimaišo su vandeniu?- paklausė ragana.

- Žinoma, ne.

- Taip ir su charakteriais – jie negali būti visiškai priešingi.

- Kaip suprasti – visiškai?

- Kaip minėjau – atviras žmogus nesutars su užsidariusiu. Užsidaręs žmogus nekęs atviraširdžio. Ir dar – nepakenčiamas gyvenimas su stovinčiu priešais schemoje. Pavyzdžiui, Poetas nesutars su Karalium, Juokdarys – su Medžiokliu, Magas – su Liokajum ir taip toliau.

- Kodėl tas Žmonių Charakterių Karalystės planas apvalus?- toliau teiravausi.

- O žemė – argi ji ne apvali?

- Negi žemės visų gyventojų charakteriai telpa į šį planą?

- Žinoma!

Mano nuostabai nebuvo galo. Ragana privalėjo man paaiškinti:

- Šviesa išeina iš mažyčio taško ir pasklinda tokioj plačioj erdvėj, kurioj sutalpinti gali viską. Mano karalystės plane šie spinduliai tarsi nubrėžia ribas. Drįsčiau sakyti, kad ir tos ribos – neryškios, charakterių savybės tarsi liejasi, iš silnų – sustiprėdamos ir išnykdamos, palaipsniui pereina į panašias, nuosekliai keisdamosis. Pagrindinė plano savybė – schemoje stovintys priešais turi priešingas savybes.

- Vadinasi, panašių žmonių charakterius galima pavaizduoti taškeliais vienas šalia kito, tuo tarpu priešingų charakterių - stovės priešingose pusėse nuo schemos centro.

- Visiškai teisingai supratai. Jeigu nubrėžtume didelį planą, jame išdėstytume 6 milijardų žmonių taškelius, manau, kad kiekvienas žmogus galėtų rasti savajam tikslią vietą, atitinkantį jo charakterį, kuris yra panašus į daugelio šalia esančių ir tuo pačiu – vienintelis, unikalus ir nepakartojamas, kaip ir pats žmogus.

- Tai iš tiesų labai paprasta!

- Labai, – paantrino ragana. – Tai ne mokslas, o žaidimas, nes viskas iš tiesų – labai paprasta. Pirmiausia paaiškinsiu svarbiausią dalyką – kaip vyksta energijos kaita, plane einant nuo viršaus žemyn prieš laikrodžio rodyklę. Pradedam nuo viršaus, nuo Iždininko. Tai, kaip sakiau, tobuliausiu vadinamas charakteris dėl tos priežasties, kad turi daugiausia energijos. Tiesa, jos Iždininkas neatiduoda, taupo, saugo.

- Leidžiamės žemyn.- pirštu nuvedžiau prie Liokajaus.

- Jis jau duoda šiek tiek energijos, tačiau dar išlaiko inertiškumą, Rūmų Pažai, Damos energijos turi pakankamai, dosniai dalija, šiek tiek pasilikdami sau. Jie jau priklauso sangvinikams, kurie oficialiai pripažįstami energijos davėjais. Sangviniškiausi – daugiausiai energiją atiduodantys yra choleriškieji sangvinikai – Juokdariai. Jie vieną minutę juokiasi, kitą – pyksta, nes būdami sangviniški ir atidavę – negailėdami!- energiją, choleriškai supyksta, pasiima energijos ir vėl toliau dalina.

- Kiauras maišas, - išsprūdo man.

- O, taip!

- Toliau eina Poetai, kurie duoda daug energijos, jau tiek duoda, kad patiems mažai belieka.

- Gera širdelė, plika s…nelė. Ar ne apie juos šis priežodis? – paklausiau.

- Cho, cho, cho! – neiškentė nesusijuokusi patenkinta ragana. - Dar leidžiamės žemyn, dar mažiau energijos, įtampa didėja (prisimink gumelę kibire). Pereiname į melancholikų pasaulį, kuriame viešpatauja fizinis silpnumas, didžiulė intuicija, meno pasaulis. Žmogus slepiasi po Kauke, Fėjos bėga nuo negandų į rožinį svajonių pasaulį. Stop! Dugnas.

- Pradedam kilti. – pasufleravau.

- Norint pakilti, reikia energijos. Magas - kaip Feniksas, prisikeliantis iš pelenų, kaip žolė, prasikalanti pro asfaltą. Manau, kad jie nusipelnė pagarbos už šią antgamtinę savybę – turėti stebuklingą gyvybinę energiją. Tai kitokia energijos rūšis, negu turi romieji sveikieji flegmatikai,

- Gyvenantys kaip inkstai taukuose savo materialiame gyvenime,- įsiterpiau.

- Nenukrypk,- sudrausmino ragana. – Toliau eina didžiulę valios energiją turintis kovingasis Karo vadas. Didžiausias agresorius, stipriausias vampyras, nedaug energijos turintis, bet galingai siurbiantis iš kitų. Gyvenimiška jėga, padedanti išlikti. Ar tai neverta pagarbos?

- Medžioklis tikriausiai turi didelę fizinę jėgą, - ėmiau spėlioti

- Jis - vyriškumo simbolis, įsitvirtinantis, paskleidžiantis savo palikuonis, nes jau turi pakankamai energijos keliauti, bet ne ką nors padaryti, kurti, – patikslino ragana.- Dar aukščiau scemoje – dar daugiau energijos, daugiau matyti, daugiau galima, pasitelkus imančios energijos, valdyti. Štai kur įsitaiso Karaliai. Tačiau jie jau nebekovoja taip aršiai, kaip jo pirmtakai. Jie naudojasi valdžia, trokšdami, kad viskas būtų patiekta, kartais supykę užriaumoja, paskelbia karą, kuriame siunčia kariauti kitus. Nes jie jau turi energijos, jie jau skleidžia šilumą. Pradeda aptingti. Iš nieko neveikimo apima tuštybės jausmas, noras būti įvertintam, pripažintam, nes jie jaučiasi kalti, kad nieko… nepadaro.

- Darbštuoliai Tarnai atsiranda šalia Karalių! - pirštu pasiekusi paskutinę Karalystės dalį, kurioje pažymėta „Tarnai“, sušukau aš.

- Kas buvo pirmas, taps paskutiniu. Nusigyvenusių Karalių laukia Tarnų dalia.

- Ir vėl prasideda iš naujo – iš lėto, žingsnelis po žingsnelio einama į pasiekimą, į viršūnę, kurioje – sėkmė ir didžiulė energija, ramybė … - užbaigiau tyliai.

- Jiems ramybė, o tau - egzaminas! – kaip kirviu nukirto ragana.

Raganos egzaminas,

kurio metu abi kvailiojom, kvatojom iki ašarų, kamantinėdamos viena kitą.

- Labai trumpai apibūdink visus Karalystės gyventojus, pavartodama tik būdingiausias gerąsias ir blogąsias savybes, kad aš iškart suprasčiau, apie ką kalbi. Supratai užduotį? Pradedam?- ragana vaidino panelę mokytoją. - Girtuoklis mokslininkas? Kas?

- Poetas,- bematant išpyškinau.

- Gerai. Protingas šykštuolis?

- Iždininkas.

- Gerai…Talentingas melagis?

- Juokdarys.

- Na, matai, kaip viską gerai suvoki. Dabar duosiu suktesnį klausimą. Mano draugas?

Aš sumirksėjau akimis, norėdama prisipažinti, bet pajaučiau klastą. Kas raganos draugas? Ne draugė? Tas, juodas, su kanopom? Kas yra velnio neštas ir pamestas? Pats pats gudriausias, kiečiausias, pikčiausias iš visų?

- Juodasis Magas,- atsakiau.

- Oho! Tai bent! Šaunuolė,- pagyrė ragana.- Toliau bus…

- Linksmasis valkata? Medžioklis, – užbėgau už akių raganai.

- Klausyk, mergyte, ar netaikai į protingos, išmintingos raganos vietą? – vaidindama įsižeidusią, papūtė lūpas senoji.- Na, gerai, kad gudri, pasakyk, kas yra Namų Sargas?

- Liokajus.

- Ot, ir neatspėjai.

- Kodėl?

- Todėl, kad Liokajų pavadinčiau Gurmanu. O namuose, tarsi Vėžio kiaute besislepiančiame, Namų Sargu - Žmogų su Kauke.

- Bet ir Liokajui, ir Žmogui su Kauke namai – šventa vieta, – ginčijausi, nes jaučiausi teisi.

- Tikra teisybė, bet Liokajus rūpinasi materialiniu namų grožiu, o Žmogus su Kauke – dvasiniu. Na, gerai, - teko nusileisti raganai. Ir panosėj sumurmėjo: - Degantis avinas…

- Šašlykai,- nugirdusi bambėjimą, išdrožiau.

Ragana pažvelgė į mane ir prunkštelėjo:

- Gerai, gudruole, o kaip pavadinsi užsidegantį kaip degtukas ir tiesmukišką, karingą, kaip tiesiai puolantis avinas, Karo vadą?

- Napoleonu…

- Cha, cha, cha!!! – ragana kvatojo iki ašarų.

- Šaltos, neryžtingos, plaukiančios gyvenimo pasroviui…

- Žuvys!- suriko ragana pro ašaras, net cypdama iš juoko.

- Ne, Elfai, Fėjos, Burtininkai! – Mudvi su ragana apsikeitėme vietomis – dabar aš ją egzaminavau.

- Ponas kiaurom kišenėm ? Kas? – ragana norėjo atsirevanšuoti.

- Liūtas, Karalius…

- O kas tinka jo kompanijai?

- Žinoma, išdidi Blondinė, leidžianti vyro pinigus papuošalams ir blizgučiams. Rūmų dama, svarstanti, kuris Karalius turtingesnis…- nepasidaviau.

- Bravo! Šaunuolė! Atsakyk dar į vieną klausimą – ko mes nepaminėjom iš dvylikos tipų?

- Tarnų, tarnautojų, užsitarnavusių… tarnystę. Darbštuolių, triūsiančių, kaip bitelė, kaip skruzdėlėlė… - Rinkau kuo gražesnius palyginimus, nes žinojau, kad šie žmonės įžeidimo neatleidžia. Ir juoko nesupranta. Ir kvatotis nelinkę. Jie tokie rimti, ne taip, kaip mudvi su ragana.