Tuščio Kibiro Miestas,

kurio, deja, nepavyko pamatyti. Ten gyvena paslaptingieji menininkai ir nemenininkai, kuriuos sunku suprasti.

- Į Tuščio Kibiro Miestą neisim, - šįkart raganos balse girdėjosi nepasitenkinimas, o taip retai būna. – Ir neklausk, kodėl. Todėl, kad jie visi turi stulbinančią intuiciją. Ta nuojauta vadovaudamiesi, jie ir gyvena – viską žino, ir tiek. Ir jei mes nematomos pasirodysime, jie vis vien supras, kad esame.

- O ką, taip lengvai jie neįsileidžia į savo miestą?

Raganai buvo gėda prisipažinti negavus leidimo. Kadangi senoji buvo gana sąžininga, nelegaliai kirsti Miesto tvorą, matyt, nesiryžo.

- Taip, jų pačių pasaulis, į kurį jie neįsileidžia, - tai jų vidus: gilus, jausmingas, jautrus, lengvai pažeidžiamas. Jie vadovaujasi ne protu, kaip Pilno Kibiro miestiečiai, o jausmais, kurie slypi giliai, kaip šuliny. Ir ne taip, kaip Bėgančio Vandens žmonių, kurių emocijos gana paviršutiniškos. Tuščio Kibiro žmonėms yra sunku gyventi normaliame pasaulyje, kuris yra per daug žiaurus jų jautrioms sieloms. Jie tik stebina tą žiaurųjį pasaulį savo sukurtais meno šedevrais, nesvarbu kokia sritis būtų – literatūra, poezija, architektūra tapyba, ar muzika . Tai ypač būdinga Elfų ir Fėjų kvartalo gyventojams – jie iš jautruolius nuvylusio gyvenimo bėga į savo svajonių karalystę, į žemiškus rūpesčius žvelgdami pro rožinius akinius. Jei tau reikia supratimo ir paguodos, eik pas juos - tai žmonės, visada suprantantys ir nuoširdžiai užjaučiantys, patys draugiškiausi kaimynai.

- O kokios blogosios jų savybės? Jie panašūs į angelus pagal tavo pasakojimą, raganėle.

- Jei kas bloga atsitinka, tai tik jiems patiems – jie tarsi gyvenimo aukos.

- Dėl ko taip atsitinka?

Ragana žvilgtelėjo į mane:

- Bet tu ir nori viską žinoti! Jeigu taip smulkinsimės, visai galva susisuks. Aš noriu tik paviršutiniškai supažindinti tave, duoti bendrą vaizdą. Kai tapsi psichologijos mokslų daktare, galėsi aprašinėti Karalystės gyventojus disertacijoje,- bambėjo ragana. – Atsakysiu, ko klausei. Nesiseka jiems bene labiausiai, nes jie turi mažiausiai energijos, yra neryžtingi, drovūs, silpni, jautrūs…

- O ką daro tie kiti, kurie nebėga?- nesilioviau klausinėti .

- Prisitaiko prie aplinkos, užsidėdami apsauginę kaukę, tarsi vėžys - kiautą, tarsi tuo pareikšdami: “Jūs nematysite mano jautraus pasaulio, bet aš jums nesuksiu galvos, matykite mane tokį, kokį norite”. Ir šitas nusistatymas yra pavojingas jiems patiems – bet kokio žmogaus, bet kokio amžiaus – nesvarbu, ar jaunystėje, ar vėlyvoje senatvėje- uždėta etiketė prilimpa, pasmerkdama juos tokiam likimui.

- Jei aš juos pavadinsiu nevykėliais arba šaunuoliais, jie tokie ir bus? – pasitikslinau.

- Taip. Žmonėms su Kauke nebūdinga logika, jie viską daro, vadovaudamiesi savo įstatymais, ir kas jų nesupranta, žinoma, konfliktuoja. Negana to, žmonės -Kaukės dar mėgsta zyzti ir skųstis, tuo erzindami kitus, tačiau jie taip pat moka užjausti ir suprasti, paguosti kitus, nes yra gana švelnūs. Ir namai jiems – šventa vieta. Jie prie namų prisirišę taip pat kaip ir prie mamos, kuri jiems yra be galo svarbi. Stokodami saugumo jausmo, Elfai ir Kaukės kabinasi į vaikystės laikus, trokšdami būti šalia motinos, trokšdami būti mylimi, ir būdami geri vaikai. Nors kartais tai pablogina jų padėtį.

- Kaip?

- Bet koks žmogus turi atsiskirti nuo gimdytojų, išaugti iš vaikiško amžiaus, susirasti antrąją pusę, sukurti šeimą, auginti savo vaikus. Prisirišimas prie motinos uždelsia subrendimą. Ar malonu, kad suaugusį vyrą vadina mamos sūneliu?

- O moteris – mamų dukrytėmis?

- Ne, - nusijuokė ragana.- Kaukės – moterys - yra labai moteriškos, beje, didelėmis krūtinėmis, geros motinos, tačiau irgi irzlios ir viskuo nepatenkintos.

- Jei teisingai suprantu, iš silpnumo vieni bėga į svajonių pasaulį, kiti –prisitaiko, - užlenkusi du pirštus, vardijau. Pagal mano skaičiavimus, dar turėtų būti kažkokio vieno tipo gyventojai tame Mieste.

- Teisingai, - už nuovoką pagyrė mane ragana.- Šie ginasi…puldami. Tai patys giliausi, paslaptingiausi, jautriausi ir tyliausi žmonės. Jų atstovas – Juodasis Magas. Ar dėl to, kad jis jaučiasi nesaugus, niekada iki galo neatsiveria. Dar blogiau – visur mato priešus, ir pasiryžęs gintis, kovoti ar net pulti. Jam tai puikiai sekasi, nes žmones permato kiaurai ir iš karto nujaučia jų silpnąsias vietas. Nelinkiu tapti jo priešu. Negailestingai smogdami savo nuodingu geluonimi, tarsi skorpionai, tiesiog mirtinai gali sunaikinti. O patys yra tarsi neužmušami – labai gajūs, labai didelė jų vidinė energija, net rimtai ligai sugriebus, jie ištvermingai prisikelia ir toliau gyvena ir kovoja. Šykščiai ką nors pagiria, bet jei jau esi jų įvertintas, tai yra pati tikriausia tiesa. Pavyzdžiui, Magui pagyrus vaiką gražiai piešiant, šis gali tikėtis garsios dailininko ateities.

- O kokios moterys – Juodosios Magės?

- Ypatingos, pačios pavojingiausios iš jų giminės, atrodo, kad jos turėtų nuodingą geluonį, kuris konkurentes žudo, o vyrus apsvaigina. Iš jų trykšte trykšta panieka konkurentėms, kitoms moterims, o vyrams jos spinduliuoja neišmatuojamą seksualumą, tiesiog išvesdamos juos iš proto. Šie, pakliuvę į lemtingos, paslaptingos aistringos gudruolės pinkles, tampa tarsi apžavėti. Išyra šeima, žlunga karjera, prarandamas darbas, išeikvojami turtai, kartais net patys nusižudo. Ir vis per tą neprilygstamą meilužę. Deja, nesuvaldomos aistros dažniausiai pražudo ir jas pačias.

- Tarsi lemtingoji Pikų Dama.

- O, taip… Jei ne dar pavojingesnė. O vyrai Magai – patys puikiausi meilužiai, netgi jų paliktosios moterys džiaugiasi laimingos ir mano laimėjusios, nes gauna puikias ir neprilygstamas meilės pamokas.

- Man tikrai labai gaila, bet būčiau labai norėjusi į juos pasižiūrėti, - nuliūdau aš.

- O ką būtum pamačiusi? Manai, jie tau būtų sielą atvėrę? Nueik į parodą, muzikos koncertą, spektaklį – ten gali pamatyti jų darbus. Į Žmogaus - Kaukės vidų neįlįsim, o Magai tiesiog pasityčios, užtrenkę duris po pat nosim, jei mudvi pabandytumėm į svečius įsiprašyti. – Ragana nutilo, tarsi jausdamasi kalta prieš mane, nes kai kada nepadeda net nematomų kepurių burtai.